Kaip patys apibūdintumėte receptą? Ar esate tokio pobūdžio tekstų skaitę, pagal juos ką nors gaminę, o gal ir patys esate sukūrę ir užrašę savų receptų?
Perskaitykite pateikiamus pavyzdžius ir pabandykite išskirti dalykines ir menines receptų tekstų sudėtines dalis
I pvz.. iš V. Purono knygos „Nuo mamutų iki cepelinų“
Saldžios beržo ašaros
Beržo sula saldžiarūgštė. Garinama sutirštėja kaip sirupas, kuriame būna apie 60% cukraus. Toks sirupas esti geltonos spalvos ir medaus tirštumo. Miške galima pasigaminti „gazuoto vandens“: į sulą įbėrus cukraus, ji pradės putoti. Pavasarį maistui galima naudoti ne tik sulą, bet ir beržo pumpurus, jaunus lapus.
(Tiksli informacija – aiškumas, perkeltinė reikšmės posakis – vaizdingumas, humoras.)
II pvz. iš H. Mc Manners „Žygeivio vadovo“
Žygio duona
Šį tradicinį australų žygeivių patiekalą pasigaminti labai greita ir paprasta.
1. Sumaišyk truputį miltų ir vandens. Į miltus po truputį pilk vandens, kol pasidarys tešla.
2. Tešlą ištiestais delnais sukočiok į pailgą ritinį. Jei ji per lipni, pridėk miltų.
3. Tešlos ritinį spirale užvyniok ant pagaliuko ir padėk ant grotelių. Iškepusi duona bus skaisčiai rusva ir lengvai nusiims nuo lazdelės.
(Pateikiama tiksli gaminimo instrukcija, gaminio vaizdingas aprašymas žadina apetitą.)
III pvz. iš „Gustavo receptų“ knygos
Dilgėlių sriuba
Tai mano bičiulio nykštuko Beno receptas. Jis gyvena seno ąžuolo drevėje, kitaip tariant, uokse. Ąžuolas labai didelis, uoksas – taip pat nemažas. Todėl tokiam pelėdos dydžio žmogeliukui vietos visiškai pakanka. <...> Nykštukas Benas – pasakų būtybė, gamtos vaikas – jį maitina miškas. Rudenį ant uokse įrengtų lentynų vos telpa stiklainiai su laukinių bičių medumi, aviečių ir kitokiomis uogienėmis, riešutų krepšiai. Virš jaukaus židinio kabo sūdytos ir vytintos žuvys, baravykų pynės ir kitos gėrybės. Susirgę kaimynai visuomet skuba pas Beną. Jie žino, kad jo uokse galima rasti įvairiausių vaistažolių nuo visų ligų.
Žmonės kaime augina karves, o nykštukas Benas prie savo ąžuolo gano skruzdėles. Benas išrado vaistus nuo sąnarių skausmo. Pagrindinė šio antpilo sudedamoji dalis – skruzdžių rūgštis. Benas išradimą patentavo, davė jam pavadinimą „Skruzdėlagnas“ ir sukūrė vaisto reklamos šūkį: „Jei sąnarius laužo lyg koks uraganas, padėti galės tiktai „Skruzdėlganas“.
Bet grįžkime prie kito Beno išradimo – dilgėlių sriubos.
Jai paruošti reikės:
1) neaukštų jaunų dilgėlių pluošto;
2) 1, 5 šaukšto miltų;
3) 100 gramų svieto;
4) druskos;
5) grietinės sriubai pagardinti.
Atrodytų, kaip galima virti sriubą iš augalų, kurie taip skaudžiai dilgina kūną? Atsakysiu: galima ir tokią sriubą valgyti, netgi
labai sveika. Tik skindami dilgėles užsimaukite storas pirštines ir skinkite augalus nuo kotelių apačios. Po to dilgėles nuplikykite verdančiu vandeniu, tuomet jos neteks savo ginklo – dilginimo. Pluoštelį dilgėlių įdėkite į puodą, įpilkite litrą vandens ir virkite 15 minučių. Išvirtas dilgėles išgriebkite iš puodo kiaurasamčiu ir pertrinkite kočėlu pro reto tinklelio sietelį. Trintas dilgėles vėl sudėkite į puodą. Sausoje keptuvėje pakepinkite pusantro šaukšto miltų, maišydami mentele, kol paruduos. Miltus per sietelį ištirpinkite puode su verdančiomis dilgėlėmis. Pasūdykite, įdėkite gabalėlį sviesto, dar minutę pavirkite ir, pagardinę grietine, jau galėsite valgyti.
(Pasaka apie nykštuką Beną sukuria žaismingą nuotaiką ir intrigą; tikslus patiekalo sudedamųjų dalių išvardijimas ir aiški gaminimo instrukcija žavi paprastumu, vaizdinga kalba, perkeltinės reikšmės posakis pralinksmina, žadina norą bandyti patiems...)
IV pvz. – iš šiuolaikinės mokslo populiarinimo knygos,parašytos grožinės (humoristinės) literatūros stiliumi – N. Arnold „Žiaurioji žaluma“
Kaip pasigaminti savo akmens anglies...
1. Tau reikia didžiulio asiūklio, maždaug 40 metrų aukščio.
2. Nupjauk asiūklį ir leisk jam pūti šiltame dvokiančiame vandenyje. Tam puikiai tiktų raistas.
3. sugok, kad visiškai nesupūtų. Ant jo dar reikia užkloti keletą sluoksnių apipuvusių asiūklių.
4. Viską gerai sutrink, ir tegul ta masė iš lėto ir ilgai kaista po žeme maždaug 350 milijonų metų. Tik nepamiršk vis užpilti jos nauju purvo ir smėlio sluoksniu.
5. Išsikask iš žemės ir degink.
Tu pamatysi, kad taip suspausti asiūkliai virto kietomis juodomis akmens anglimis. Bet akmens anglyse yra anglies, susidariusios iš anglies dioksido, kurį prieš tokią daugybę metų asiūklis pasisavino vykstant fotosintezei. Verta palaukti, ar ne?
(Pateikiama mokslinė informacija, tačiau recepto išbandymas neraealus, todėl drauge pasiekiamas humoristinis efektas, šis receptas įgauna perkeltinę – mokslo faktų intrigos – prasmę.)
V pvz. iš P. Kovoč apysakos-pasakos „Mažosios burtininkės vaistažolės“
Amalas
Amalas – viscum album – parazitinis augalas, auga ant įvairių medžių, dažniausiai ant obelų ir kriaušių. Žaliuoja visą vasarą, baigiantis rudeniui renkame lapus su šakelėmis, nuodingus vaisius tik išviršiniam naudojimui.
Per Naujuosius metus pradėjo snigti. Sniegas spindėjo kaip krištolas, ir Lenčka panorėjo surengti naujametinius žaidimus. Dabar sunku buvo sukvieti svečių, nes dauguma miegojo žiemos miegu. Daugelį vis dėlto pažadino ir pradėjo puošti savo butą. Priešais drevę pastatė eglutę su ledinėmis žvakutėmis. Voras Kryžiokas sidabriniais voratinkliais apraizgė įėjimą. Prie lemputės pakabino amalo šakelę su baltais žiedais.
–Taip Anglijoj daro visi, kodėl nepadaryti ir man, - tarė ji. <...>
Šikšnosparnis Fransas turėjo kraujospūdžio matavimo aparatą, pamatavo – iš tikrųjų Gvido kraujospūdis buvo nepaprastai aukštas!
– Reikia jį gydyti, – tarė Lenčka. Ji priskynė nuo amalo šakelės žiedų ir paruošė stiprų užpilą. Tuo užpilu nuplovė Gvidui rankas ir
Kojas, paskui įsupo jį į paleriną ir pasiuntė namo miegoti.
O paskui prasidėjo žaidimai.
Receptas: per Naujus metus pakabink prie lempos amalo šakelę ir po ja pabučiuok tuos, kuriuos myli.
(Tiksli mokslinė informacija žadina smalsumą ir įsimenama kaip intriga prieš pasakojimą, pasaka apie miško gyventojų šventę sukuria romantišką nuotaiką, gydymo informacija praplečia pradines žinias, pabaigoje pateikiamas receptas turi perkeltinės – simbolinės – prasmės galių – lyg palinkėjimas visiems mylėti ir būti mylimiems...)
Receptas [lot. receptum – kas gauta] – tai gaminio pagrindinių sudedamųjų dalių (ingredientų) aprašymas ir nurodymai, iš ko ir kaip ką nors pagaminti ar veikti tam tikru atveju. Dalykinio recepto struktūra dažniausiai būnatrijų dalių: pavadinimas, gaminio sudedamųjų dalių išvardijimas ir tiksli gaminimo instrukcija. Bet kai kurie receptai praplečiami grožinės literatūros intarpais, o kai kurie kuriami kaip perkeltinės prasmės tekstai – pvz., Laimės receptas, Geros nuotaikos receptas ir kt. Taigi – galima rinktis esamus modelius arba kurti patiems receptų rašymo receptus.