Kalendorius [lot. calendarium < Calendae - pirmoji mėnesio diena] – tai ilgų laiko tarpų skaičiavimo sistema, pagrįsta pasikartojančių gamtos reiškinių (dienos ir nakties, Mėnulio fazių, metų laikų) kaita. Laiko ženklai (dienos, savaitės, mėnesiai) būdavo žymimi akmenyse, medyje, popieriuje, dabar fiksuojami ir sužinomi įvairiomis technikos priemonėmis.
Pirmųjų žmonijos kalendorių laiko ciklai rėmėsi Mėnulio fazių trejetais: priešpilnis, pilnatis, delčia. Mėnulio mėnuo – trys devyniadienės savaitės, metai – dešimt mėnulio mėnesių. Atsiradus žemdirbystei (baltų kraštuose – II tūkst. pr, Kr.), laikas pradėtas skirtyti į metų ketvirčius pagal saulėgrįžas ir lygiadienius. Metai suskirstyti į devynias dalis – kiekvienai išeina apie 40 dienų – maždaug tokiu laiko tarpu yra viena nuo kitos nutolusios pagrindinės indoeuropiečių tautų šventės. Žemdirbiai atidžiai žvelgė ir į Mėnulio, ir į Saulės kaitą, kad galėtų laiku ir sėkmingai atlikti visus darbus ir pagarbinti dievybes, atlikdami kalendorinių švenčių ritualus (tradicines apeigas).
Lietuvai priėmus krikštą XIV a., naudotas iš romėnų paveldėtas Julijaus kalendorius, nuo 1582 metų popiežius Grigalius XIII įteisino naująjį kalendorių (tarsi dingo 10 dienų...) Oficialių kalendorių kaita supainiojo ir tradicinius lietuvių papročius, kurie derinosi prie krikščioniškųjų ir išliko net iki šių dienų.
Kodėl įsiklausyti į Tėviškės gamtos ritmą ir suprasti, pajusti savosios tautos papročių prasmę gali būti svarbu šiuolaikiniam Lietuvos žmogui? Gal savąjį atsakymą surasti galėtų padėti mokslininko L. Klimkos mintys?
„Kodėl mums rūpi senolių kalendorius, kodėl maga kartoti jo šventes? Kalendorius – ne tik botagėlis, genantis žmogų nuo vieno darbo prie kito. Lietuvis, gilios praeities tautos atstovas, gyvena tarsi dviejuose laikuose: istoriniame, įsukančiame kasdien į naujausių įvykių sūkurį, ir archajiniame, kuris tarsi sustingęs ties tautos šaknimis, įsismelkęs į mus per motinos lopšinę, močiutės pasakas, tėviškės gamtą ir visą kultūros paveldą. Tinkamai tuos laikus derinant, galima pasijusti tautos istorinio kelio žygeiviais.“
Lietuvių kalendorinių švenčių atmintinė
Kūčios (gruodžio 24 d.) – tai prosenovinė ilgiausios nakties ir trumpiausios metų dienos šventė, kurios metu atliekama daugybė ritualų (vanduo, ugnis, oras, žemė, augmenija ir gyvūnija, žmonių fizinė ir dvasinė švara, santarvė, lemtis, burtai, šventinės vakarienės apeigos), viliantis sėkmingo saulės sugrįžimo, gero kitų metų derliaus ir asmeninės laimės. Ši šventė – tai paskutinioji Advento (lapkričio 30 d. - gruodžio 25 d., tamsusis metų laikas, sklidinas, baimės, netikrumo, draudimų) naktis – slenkstis iš tamsos į šviesą.
Kalėdos (gruodžio 25 d.) – prosenovinė Saulės sugrįžimo (gamtos atgimimo) ir krikščioniškoji Kristaus gimimo šventė, kurios metu ypač daug reikšmės buvo teikiama nuoširdiems sveikinimams ir palinkėjimams, giesmėms, (priedainiai „leliu kalėda“, „leliumai“ ir kt.), vaidmeniniams žaidimams (Kalėdų Senis, Kalėda, lokiai, meškos, ožiai, jaučiai, gervės, raiteliai ant žirgų, saulės atvaizdai ir kt. ), aukojimui (kalėdojimas), magiškiems žaidimams ir kt.
Naujieji metai (gruodžio 31 – sausio 1 d. ) – tai prosenovinė metų sandūros šventė, kurios metu buvo žvelgiama į žvaigždes (spėjimai apie orus, derlių, ateitį), pagerbiami mirusieji (jų vėlėms kūrenta krosnis), vedžiojami laukiniai gyvūnai (meškiukai, tauriukai, vilkiukai), kryžkelėje aukojama ožka, vykdavo persirengėlių eitynės, kaladės deginimas. Žmonės tikėjo, jog kaip praleisi Naujuosius metus, tokie bus ir ateinantys metai, todėl stengėsi būti geri, linksmi, nedarydavo kitiems to, ko nelinkėtų sau.
Trys karaliai (sausio 6 d.) – tai Saulės sugrįžimo paskutinioji šventė, kurios metu „diena pailgėdavo per vieną gaidžio žingsnį“. Krikščioniškoji tradicija ją susiejo su Trijų Karalių (Kasparo, Merkelio, Baltazaro), aplankiusių Kristų, švente. Per šią šventę vaikščiojo vyrai, persirengę vaidilomis, kriviais, vėliau – trimis karaliais, eidavo ir Karalienė, buvo giedamos giesmės (pvz., „Jievaro tiltas“), einama ratelių, žaidžiami žaidimai.
Užgavėnės (švenčiamos likus 46 dienoms iki Velykų, visada antradienį) – tai labai triukšmingos, spalvingos žiemos išvarymo (išlydėjimo) šventės, susidedančios iš daugybės papročių: vaišės (iki 12 kartų per dieną – šiupinys, sotūs, riebūs blynai, mėsa), važinėjimasis po laukus, voliojimasis sniege, žirgų lenktynės, moteriško (Kotrės, Morės, Motinėlės, Bobos) ir / ar vyriško (Gavėno, Diedelio, Senio) stabų vežiojimas ir žudymas (skandinimas, deginimas, korimas), laistymasis vandeniu, persirengėlių (žvėrimis, paukščiais, bitėmis, svetimtaučiais), vaidinimai ir aukų rinkimas, žiemos ir pavasario kovos (Lašininis ir Kanapinis), laužo deginimas, būrimai, sutartinės, magiški šokiai (pvz., „Šokam šokam mes meškutę“, „Lunton šokc“) ir žaidimai. Per šią šventę buvo labai svarbu daug juoktis, nes juokas nugalįs ne tik blogąsias dvasias, bet ir mirtį.
Po Užgavėnių – Pelenų diena (kita diena po Užgavėnių), Grabnyčios arba Perkūno diena (vasario 2 d.), Vieversio diena arba šv. Motiejaus (vasario 24 d.), šv. Kazimiero diena (kovo 4 d.).
Balandžio pirmoji (balandžio 1 d.) – linksma pavasario pradžios (pirmojo saulės spindulio, sprogstančių medžių, šaltinių) šventė, kad galima lankyti kaimynus, juoktis, meluoti, burti iš medžio šakelių.
Velykos (pirmas sekmadienis po vasarinio mėnulio pilnaties, kuri būna tarp kovo 21 ir balandžio 26 dienos) – pati didžiausia prosenovinė pavasario šaukimo ir krikščioniška Kristaus prisikėlimo šventė, prasidedanti Verbų sekmadieniu (garbinami augalai, ir šventinamos verbos iš žilvičio, gluosnio, kadagio šakelių, vėliau – įvairių lapų ir žolynėlių, plakama verbomis), paskui – Vėlių arba Didžioji savaitė (jungiamos prosenovinės ir krikščioniškosios apeigos – švara, maldos, ugnies ir vandens šventinimas, margučių dažymas) bei Velykų sekmadienis (Velykų tetulės margučiai, Kristaus prisikėlimo šventė, pamaldos, šventiniai pusryčiai, margučių dovanojimas, keitimasis), antroji Velykų diena (velykavimas, mergučių ridenimas, žaidimai, lalavimas – apeiginių giesmių giedojimas, palinkėjimai), trečioji Velykų diena (deivės Lados šventė, „gegutės“ žaidimas, supimasis sūpynėmis), Atvelykis (kitas sekmadienis). Vis dėlto manoma, jog lietuvių protėvių kalendoriuje Velykos turėjusios pastovią datą – kovo 21-ąją – tai pavasario lygiadienis (kai
Jurginės (balandžio 23 d.) – tai pirmųjų žemės ūkio darbų ir gyvulių išginimo į laukus šventė, kai buvo garbinamas pavasaris (einama ant kalnelių, giedamos giesmės, apeiginis duonos kepimas, aukojimas, valgymas, lankomi laukai, laistymas vandeniu, palinkėjimai).
Sekminės (septintas sekmadienis po Velykų) – tai augmenijos garbinimo šventė (namų puošimas berželių šakelėmis, gyvulių puošimas vainikais, pamaldos, giedojimas).
Joninės (Rasos, Kupolės šventė) ( birželio 23-24 d.) – tai trumpiausios metų nakties ir ilgiausios dienos šventė (Saulės, augmenijos, javų garbinimas, laužų ant kalnų kūrenimas, ant karčių iškeltų stebulių ar ratų deginimas, šokinėjimas per ugnį, degančių ratų ridenimas nuo kalnų, vainikų pynimas, būrimai, šokiai, rateliai, dainos, paparčio žiedo ieškojimas, kupoliavimas – žolynėlių rinkimas, karties puošimas kupole, prausimasis ryto rasa, plaukiojimas ugnimi papuoštomis valtelėmis, laukų lankymas).
Žolinė (rugpjūčio 15 d.) – užaugusio ir subrendusio derliaus arba Dievo motinos Marijos žengimo į dangų šventė (derliaus ir vasaros žolynų garbinimas, giesmės, maldos).
Vėlinės (lapkričio 2 d.) – tai prosenovinė mirusiųjų pagerbimo šventė, krikščioniškosios tradicijos praplėsta Visų Šventųjų diena (lapkričio 1 d.), kuriai nuo seniausiųjų laikų buvo būdinga vėlių vaišinimas namuose (12 valgių) arba kapinėse, elgetų vaišinimas, mirusiųjų kapų lankymas ir laužų kūrenimas (vėlelių šildymas), XIX a. pavirtęs žvakelių deginimo tradicija.
Lietuvių tautosakoje (dainose, sakmėse, padavimuose, pasakose, patarlėse, priežodžiuose, žaidimuose ir kt.) bei grožinėje literatūroje (pvz., M. Katkaus, V. Pietario, Vaižganto, Vienuolio, V. Krėvės, M. Katiliškio, A. Vaičiulaičio prozoje)ir tiesiogiai, ir netiesiogiai atsispindi senųjų lietuvių švenčių papročiai, brangintini kaip tautos kultūros paveldas.