Žinynas

Tradiciškai įprasta vardažodžių galūnių nosinių rašybą sieti su vienaskaitos galininku ir daugiskaitos kilmininku, tačiau vertėtų įsiminti ir kitokius – nosinių rašymo ir nerašymo atvejus. 1. Nosinės balsės rašomos asmeninių įvardžių vienaskaitos kilminine (ko?) – manęs, tavęs, savęs, bet nerašomos galininke: ką? – mane, tave, save (tradicinė ir morfologinė rašyba). 2. Reikėtų įsidėmėti, jog nosinės raidės nerašomos skaitvardžių nuo vienuolikos iki devyniolikos, įvardžio keliolika bei bevardės giminės būdvardžių galininke: ką? – dvylika mėnesių, keliolika draugų, daryti gera (tradicinė ir morfologinė rašyba).

Reikėtų įsidėmėti nekaitomų tarptautinių žodžių galūnių -ė, -i, -u rašybą: ateljė, fojė, želė, taksi, žiuri, interviu (tradicinė rašyba).

Įvardžiuotinės būdvardžių formos – tai būdvardžiai, prie kurių galūnių prijungtos papildomos įvardžių jis, ji formos, norint suteikti išskirtinumo ypatybių: baltas + jis = baltasis, tyli + ji = tylioji, aukšti + jie = aukštieji, ramios + jos = ramiosios. 1. Įvardžiuotinių būdvardžių tam tikruose linksniuose rašomos nosinės balsės: moteriškosios ir vyriškosios giminės vienaskaitos galininke (ką?) bei daugiskaitos kilmininke (ko?) – dvi nosinės balsės, moteriškosios giminės vienaskaitos įnagininke (kuo?) bei daugiskaitos galininke (ką?) – viena nosinė balsė: baltąją, baltąjį, baltųjų, baltąja, baltąsias (tradicinė ir morfologinė rašyba). 2. Reikėtų įsidėmėti, jog įvardžiuotinių būdvardžių vienaskaitos naudininke ir vietininke nosinės balsės nerašomos: baltajam, baltajai, baltajame (fonetinė rašyba).

Reikėtų įsidėmėti kai kurių žodžių pabaigos tradicinę rašybą: ačiū, dviese, trise, kadaise, savaime, drauge, kolei, tolei, šiolei, vėlei, dėlei, palei, beje, deja, nebe, šalia, čia.