Žinynas

Sakmė – nedidelės apimties pasakojamasis kūrinys apie žmogaus, augalo, gyvūno, daikto, gamtos reiškinio kilmę arba žmogaus susidūrimą su antgamtinėmis būtybėmis. Joje veiksmas dažniausiai vyksta labai senais laikais.

Dievas sukūrė visus gyvulius ir leido kiekvienam pasirinkti sau ginklą. Kiškis pasiėmė ilgas kojas, ežys aštrius ir smailius dyglius, šuo aštrius dantis, ožys smailius ragus. Kai atėjo eilė bitei, ji prašė Dievo tokio geluonio, jog kiekvienas gyvulys, kurį ji įgelsianti, mirtų. Bet to ji negavo, atvirkščiai – jei kam nors įgels, pati turės mirti.

Taip ir yra.

Linus išgalvojo Dievo motina. Kai moterys darbo neturėjo, tai labai pletkus vedžiojo. Dievo motina rado kokius gelsvus grūdelius ir juos pasėjo. Iš tų grūdų išaugo linai. Tada ji išgalvojo juos verpt, aust – ir moterim darbo pramanė. Tada moterys pradėjo dirbt ir nustojo pletkavot.

Velnias užtai linų nemyli, kad juos išgalvojo Dievo motina.

Labai labai seniai, kai dar paukščiai ir gyvuliai neturėjo akių, Dievas sušaukė juos visus, kad galėtų padalyti jiems akis.

– Kas atvyks anksčiau, tas gaus geresnes akis, – tarė Dievas.

Visi gyvuliai ir paukščiai labai skubėjo pas Dievą, tik viena pelėda vos vilkosi paskui. Jau sutemus atėjo pelėda pas Dievą. Dievas surado patamsyje dideles akis ir padovanojo jas pelėdai, kad ji galėtų jomis matyti ir naktį. Taip Dievas padarė todėl, kad labai tingėjo viešniai patalą nakvynei taisyti. Pelėda gavo dideles akis ir nakties metu parskrido namo.

Nuo to laiko pelėda vien naktį temato.

Dievas sukūrė visus medžius ir liepė visiems budėti, nemiegoti.

Viena epušė užmigo. Pabudusi žiūri – velnias sėdi jos viršūnėje. Labai persigando ir ėmė drebėti.

Ir šiandien epušė tebedreba. Visi medžiai pyksta ant jos ir barasi:

– Epuše, epuše! Tu šlami, šlami ir nė vienos valandėlės nenustoji. Kliudai mums vakarinių varpų skambėjimo klausytis.

Velnias su Dievu susilažino, kuris padarys gražesnį paukštį. Dievas pradėjo gražint karvelį, o velnias – povą. Dievas nugražino visą karvelį, o velnias povui tik uodegą. Viso povo nugražint nespėjo, nes užgiedojo gaidys.

Šuo pasisiuvo batus. Ir vieną kartą susitiko su kiškiu. Kiškis sako:

– O, kaip tau gerai – batus turi! Duok man pasimatuoti.

Šuo davė kiškiui pasimatuoti batus. Kiškis apsiavęs kaip nudūmė, taip nudūmė.

Ir nuo to laiko šuo dabar su kiškiu nesugyvena.

Dievas palikęs vaivorykštę po tvano, kuri reiškianti, kad daugiau tvano nebus. Vaivorykštė traukia iš ežerų ir upių vandenį į debesis, kada juose vandens sumažėja. Kartais gali įtraukti medžius, gyvulius ir žmones. Kartą buvo įtraukusi piemenį ir tris jo ožkas.

Kitą kartą Dievas paėmė molio gabalą, nulipdė žmogų ir įpūtė jam sielą. Tą matė velnias. Jis paėmė molio gabalą ir nulipdė vilką. Nulipdęs norėjo įpūsti jam dvasią. Pučia pro vieną galą, pučia pro kitą galą, bet nieko negali padaryti – kaip negyvas, taip negyvas. Dirbo dirbo, galiausiai eina pas Dievą ir klausia:

– Kaip reikia įkvėpti vilkui dvasią?

– Nueik pas savo vilką, – sako Dievas, – ir sakyk jam: „Vilke, vilke, papjauk velnią!“ – tada jis pasidarys gyvas.

Nuėjo velnias pas vilką ir sako jam:

– Vilke, vilke, papjauk poną Dievą!

Bet vilkas nė judėti nejuda – stovi kaip stovėjęs.

Tuomet velnias įlipo į aukštą medį ir sako:

– Vilke, vilke, papjauk velnią!

Kad šoks vilkas ant velnio, o jis kaip spyrė vilkui į kaktą – ir įspyrė velnio plauką. Vilkas nubėgo į mišką, o kaktoj ir šiandien tebėra įspirtas velnio plaukas.

Labai senais laikais, kai dar ant žemės žmonių nebuvo, gyveno vienas ponas Dievas, visų karalių karalius. Bet tada jis dirbo visus prastus darbus, kaip ir mes kad dirbame.

Kartą Dievas plovė paišiną veidą, nes krosnį bekūrendamas buvo susitepęs. Jam besiprausiant, vienas lašas vandens nukrito žemėn. Tas vandens lašas, nukritęs žemėn, pavirto žmogum.

Taip ir buvo sukurtas pirmasai žmogus. Dievas, matydamas, kad vienam žmogui nuobodu, sukūrė moterį. Vyrą pavadino Adomu, o moterį – Ieva.

Aus baus bus medaus,

Seną vilką bitės pjaus.

Barė ponas katinėlį,

Kam sudaužė ąsotėlį.

Katinėli, nu nu nu,

Tave mušti ketinu.

Ėjo zuikis per kemsyną

ir įklimpo į pelkynę.

Duokit zuikiui letenėlę

ir ištraukit padarėlį.

Viens, du, trys –

zuikis „ačiū“ jums sakys.

Kybur vybur kabarai, Nešė lobį aitvarai. Kam juos vytis? Tau.

Šuldu buldu, šakar makar, Kas girdėjo katę vakar Naktį kaukiant prieš mėnulį, Turi eit dabar už durų.

Tūkstantis –

Kaminėlis rūkstantis.

Vienas, dujai, triku, traku,

Atabėga šaladraku.

Smulkioji tautosaka (trumpų pasakymų tautosakos kūrinėliai) pagal savo formos ir turinio skiriamuosius požymius yra skirstomi į žanrus.

Patarlė – tai tradicinis išmintingas pasakymas, pamokymas, apibendrinimas. Pvz. Paukštį plunksnos gražina, o žmogų – protas. Suteikia sakytinei ir rašytinei kalbai svarumo, žaismingumo, padeda apibendrinti.

Priežodis – tai tradicinis taiklus pastebėjimas, trumpas komentaras. Pvz. Atitiko kirvis kotą. Atbulas kaip vėžys. Aukštyn nenukrisi. Tai lyg „žodis kišenėje“ –visada galima pasitelkti į pagalbą norint sąmojingai, vaizdingai kalbėti.

Maginiai pasakymai (senųjų tikėjimų maldelės, užkalbėjimai, užkeikimai, atkeikimai... ) – tai iš senovės laikų paveldėti žodiniai burtai. Pvz. Žemynėle žiedkele, pakylėk mūsų rankų darbus. (Deivei Žemynai). Nors nebetikima šių pasakymų maginėmis galiomis, bet jie žavi poetiškumu, paslaptingumu.

Mįslė – tai žodžiais poetiškai perkurtas realaus pasaulio vaizdas, kurį reikia įminti. Pvz. Auksinis obuolėlis po žemę ritinėja. (Saulė) Užaugo ant lauko be šaknų. (Akmuo) Tokia nuo seniausių laikų išlikusi "proto makšta" lavina vaizduotę ir poetinį mąstymą.

Minklė – tai humoristinis žaidimas žodžiais ir netikėtu požiūriu į pasaulį. Pvz. Kieno gražiausia juosta? – Dangaus. Tokie klausimai gali paįvairinti šventes, vakarones, laisvalaikį, žadina norą patiems kurti.

Mįslė-uždavinys – tai mąstymo žaismingos pratybos. Pvz. Danguj yra, /Ant žemės nėra, /Prie diedelio du,/O prie bobutės nė vieno. (Raidė „d“) Vaikams tai lyg ir matematikos pradžiamokslis, lavinantis ne tik mąstymą, bet ir humoro jausmą.

Garsų pamėgdžiojimai – tai gamtos garsų žaismingas pakeitimas garsažodžiais ir žodžiais. Pvz. Čivyru, čivyru, pavasaris,/Jurai, mesk skrandą į pašalį. (Vieversys) Tai lyg senovės laikų „vertėjų“ iš gyvūnų kalbų palikimas, atskleidžiantis senovės pasaulio sampratą ir siūlantis palyginti su tikraisiais gyvūnų garsų įrašais.

Juokavimai – tai linksmi pasišaipymai iš vardų, įpročių, kalbų, žodžių. Pvz. Vėjas pučia. - Pūsk prieš vėją. Kaip vardas?- Rankovė. - Kaip pavardė?-Išsimovė.Tai senojo humoro aruodai, iš kurių galima rieškučiomis pasisemti linksmų posakių šiandienos kasdienybei ir šventėms.

Keiksmai – tai žmones ir jų poelgius pašiepiantys, pajuokiantys žodžiai. Pvz.

Lįsk vabalo blauzdon! Kad tave zuikis subadytų! Šie posakiai - linksma atsvara svetimos kilmės keiksmažodžiams.

Greitakalbės – tai žaidimai žodžių sąskambiais. Pvz. Geltons gaidys garsiai gieda girininko gardelyje. Šios užduotys – tartum senovės „logopedinės pratybos“, lavinančios fonetinę tartį ir sukeliančios smagaus juoko.