Titulinis > Išplėstinė paieška

Išplėstinė paieška

Įrašykite paieškos žodžius.
Ieškoma pagal žodžius, kurių kiekvieną sudaro trys ar daugiau simbolių.
Pasirinkite, pagal kokius kriterijus norite ieškoti svetainėje pateikiamos mokymosi medžiagos.

Nosinės raidės – tai lietuvių kalbos ortografijos [gr. orthos – tiesus, taisyklingas; gr. grapho – rašau; ortografija – visų pripažinta kurios nors kalbos rašymo sistema] tradicija, sauganti lietuvių kalbos senovės paveldą.

Šią lietuvių kalbos nosinių balsių rašymo tradiciją padeda suprasti ir pritaikyti praktiškai morfologijos išmanymas.

I. Ilgieji balsiai kaitaliojasi su dvibalsiais

Balsės ą, ę, į, ų rašomos tose žodžių šaknyse, kuriose ilgieji balsiai kaitaliojasi su dvigarsiais an, en, in, un.

Pvz., bręsti–brendo, galąsti–galanda, grįsti–grindė, išsigąsti–išsigando, kąsti–kando, kęsti–kentė, lįsti–lindo, pažįsta–pažinti, rąstas–ręsti–rentė, skęsti–skendo, siųsti–siuntė, skųsti–skundė, spąstai–spęsti–spendė, spręsti–sprendė, švęsti–šventė, žįsti–žindo.

Pavojingi žodžiai be nosinių: akti–anka–ako, gesti–genda–gedo.

II. Ilgieji balsiai kaitaliojasi tarpusavyje

Balsės ą, ę, į žodžių šaknyse rašomos tada, kai jomis žymimi garsai giminiškuose žodžiuose kaitaliojasi tarpusavyje (bet ne su garsu ė!).

Pvz., drįsti–drąsa, grįžti–grąža–gręžti–grąžtas, mąstyti–mįslė, rąžytis–ręžtis, tęsti–tįsti–tąsa, tręšti–trąša.

Pavojingi žodžiai be nosinių: draskyti (drėskė), dvesia (dvėsė), grasinti (grėsė), driksti–dryksta–drisko, gižti–gyžta–gižo, įgristi–įgrysta–įgriso, tižti–tyžta–tižo, gryžtelėti, lysti (plonėti), pasiryžti, ryžtis, tysoti (išsitiesus), tesėti žodį.

III. Ilgieji balsiai senuose daiktavardžiuose

Balsės ą, ę, į, ų rašomos daiktavardžiuose ilgiesiems garsams (kirčiuotuose ir nekirčiuotuose skiemenyse) žymėti, remiantis istorine daiktavardžių kilme.

Pvz., ąsa, ąsotis, ąselė, ąžuolas, įsčios, ląsta, ląstelė, lęšis, vąšas, žąsis, žąslai.

Pavojingi žodžiai be nosinių: asla, lysvė, mastas, mastelis, gryčia, ražas, ražiena, žastas.

IV. Ilgieji balsiai esamojo laiko veiksmažodžiuose ir iš jų padarytose formose

Balsės ą, ę, į, ų rašomos kai kurių veiksmažodžių esamajame laike ir iš jo padarytose formose ilgiesiems garsams (kirčiuotuose ir nekirčiuotuose skiemenyse) žymėti.

Pvz., bąla, gęsta, glęžta, kąra, knęžta, kęžta, mąžta, sąla, šąla, šąšta, tęžta, tręšta, žabąla.

Tačiau nosinės raidės nerašomos šių veiksmažodžių bendratyse, kituose laikuose ir iš jų padarytose formose. Pvz., apsalęs, nušašęs, pabalęs, pašalas, sutežęs, sutrešęs, užges, gesina, balina, gesdamas (iš bendraties gesti), baldamas (iš bendraties balti).


Lietuvių kalboje yra keturios linksniuojamos kalbos dalys – tai daiktavardis, būdvardis, skaitvardis, įvardis, vadinami vardažodžiais. (Gali būti linksniuojami ir veiksmažodžio formos – dalyviai.)

Galūnių rašybos ypatybės yra susijusios su jų kaityba skaičiais ir linksniais.

I. Balsių e ir ia rašyba

1. Jei žodžių vienaskaitos vardininke yra galūnės -is, -ys, -i, -ia, -ias, -uo, tai kitų linksnių (išskyrus vietininką) galūnėse e nerašoma (medis – medžiai, žaltys – žalčiai, graži – gražiai, dalia – daliai, sesuo – seseriai, žalias – žaliam).

2. Jei žodžio vienaskaitos vardininke yra galūnė -ė, tai kituose linksniuose gali būti rašoma e (katė – katei, kates, kate; medinė – medinei, medine, medines).

3. Visų žodžių vienaskaitos ir daugiskaitos galūnėse visada rašoma -e (lietuje, ausyje, laukuose, mokytojuje, žaliose, žaliuose, dviejuose, kituose).

Reikėtų įsidėmėti žodžio duktė linksniavimą (duktė – dukters, dukteriai, dukterį, dukteria, dukteryje...).

II. Ilgųjų balsių y ir ū rašyba

1. I linksniuotės daiktavardžiai vienaskaitos vardininke gali turėti galūnę -ys (arkl-ys).

2. Kai kurie daiktavardžiai ir būdvardžiai daugiskaitos vardininke gali turėti galūnes -ys ir -ūs (piemenys, pilys, sūnūs, gudrūs).

3. Kai kurių I ir III linksniuočių daiktavardžių vienaskaitos ir daugiskaitos vietininkų galūnės gali būti -yje, -yse (medyje, vinyje, avyse).

Reikėtų įsidėmėti sutrumpėjusių vietininkų formų galūnę -y (medy, pagiry) ir atsakančių į klausimą kada? žodžių rašybą (vidurnaktį, vidurvasarį).

III. Nosinių balsių rašyba

1. Nosinės balsės visada rašomos žodžių vienaskaitos galininko ir daugiskaitos kilmininko galūnėse (graž, lėlę, tą pilį, gardų medų, linksmų draugų, švies dienų).

2. Nosinės balsės visada rašomos įvardžiuotinių formų moteriškos giminės vienaskaitos galininke (dvi) ir įnagininke (viena), daugiskaitos kilmininke (dvi) ir galininke (viena) (baltąją, baltąja, baltųjų, baltąsias); vyriškos giminės vienaskaitos galininke (dvi) ir daugiskaitos kilmininke (dvi) (baltąjį, baltųjų).

IV. Kiti rašybos atvejai

1. Reikėtų įsidėmėti, jog nosinės balsės rašomos asmeninių įvardžių vienaskaitos kilmininke (manęs, tavęs, savęs), o galininke nerašomos (mane, tave, save).

2. Reikėtų įsidėmėti, jog skaitvardžių nuo vienuolikos iki devyniolikos, įvardžio keliolika bei bevardės giminės būdvardžio galininko galūnės rašomos be nosinių balsių (ką? – dvylika mėnesių, keliolika draugų, daryti gera).

3. Reikėtų įsidėmėti nekaitomų tarptautinių žodžių vardininkų linksnių galūnes , -i, -u (ateljė, fojė, želė, taksi, žiuri, interviu).


Lietuvių kalbos priebalsiai rašomi remiantis fonetiniu, morfologiniu, tradiciniu rašybos principais arba jų deriniais:

1) atsižvelgiant į tarimą: pvz., tauta (fonetika);

2) atsižvelgiant į žodžių, jų dalių ar formų giminystę: pvz., gerb[p]ti – gerbia (morfologija);

3) atsižvelgiant į lietuvių kalbos istoriją ir rašymo praktiką: pvz., aukštas – auga (tradicija);

4) atsižvelgiant į tartį, tradiciją ir morfologinius dėsningumus: pvz., grįš, auk (būsimojo laiko ir liepiamosios nuosakos formų rašyba).

I. Fonetinė priebalsių rašyba

Priebalsės raidės rašomos tokios, kokie tariami ir girdimi priebalsiai (garsai). Pvz.: Ap-rašyti, raš-au, raš-t-as, rašym-as.

II. Morfologinė priebalsių rašyba

Priebalsės raidės rašomos vienodai visuose giminiškuose žodžiuose, gramatinėse formose ir tose pačiose žodžio dalyse pagal sutartas taisykles, nepaisant tarimo skirtumų ar darybos ypatybių.

1. Supanašėjusių priebalsių rašyba

Kalbant skardieji priebalsiai b, d, g, z, ž, tariami prieš dusliuosius k, p, t, s, š, suduslėja, o duslieji k, p, t, s, š, tariami prieš skardžiuosius b, d, g, z, ž, suskardėja, todėl kyla klausimas, kurį priebalsį žyminčią raidę rašyti?

a) Priešdėliai ap-, at-, iš-,- turėtų būti rašomi vienodai visuose žodžiuose, pvz.:

ap[b]-žėlė – ap-augo, at[d]-žėlė – at-augo, ap[b]-daras – ap-lankas, iš[ž]girsti – išeiti, už[š]tarimas – užeiga;

b) ta pati šaknis visose to paties žodžio formose ar giminiškuose žodžiuose turėtų būti rašoma vienodai, pvz.: grauž[š]-ti – grauž-ia, vež[š]-dav-o – vež-a, meg[k]z[s]-tin-is – mezg-a, džiaug[k]-ti-s – džiaug-sma-s;

c) sudurtinio žodžio I šaknies supanašėjusio priebalsio rašybą galima patikrinti pirminiu žodžiu, pvz.: šlap[b]-driba – šlap-ias, med[t]kirtys – medis;

d) sutrumpėjusių žodžių suduslėjusių priebalsių rašybą galima patikrinti pirminiu žodžiu, pvz.: kad[t] – kadangi, daug [k] – daugelis.

2. Susiliejusių priebalsių rašyba

Tariant žodžius, susidūrus dviem priebalsiams (vienodiems arba ne), jie susilieja, ir girdimas vienas ir ne visada aiškus garsas, todėl kyla klausimas, kokius garsus žyminčias raides ir kiek jų rašyti?

a) Darybos metu susidūrę du priebalsiai turėtų būti užrašomi dviem raidėmis, žyminčiomis visų morfologiškai išaiškinamų žodžio dalių priebalsius, pvz.:

per-r[r]ašyti – per (priešdėlis) + raš-yti (šaknies pradžios priebalsis); iš-š[š]okti – iš (priešdėlis) + šok-ti (šaknies priebalsis), at-s[c]i-minti – at (priešdėlis) + si (sangrąžos dalelytė) + minti;

b) darybos metu susidūrę du priebalsiai turėtų būti užrašomi dviem raidėmis, žyminčiomis abiejų morfologiškai išaiškinamų sudurtinio žodžio šaknų priebalsius, pvz.: švarr[r]aštis – švar-us (pirmos šaknies paskutinis priebalsis) + raš-tas (antros šaknies pirmasis priebalsis); aplinkkelis – aplink (pirmo sando – prielinksnio – paskutinis priebalsis) + kel-ias (antros šaknies pirmas priebalsis);

c) darybos metu susidūrę du priebalsiai (bendraties kamieno s, š, z arba ž ir priesagos -s-) pakinta į vieną priebalsį s arba š, kuris žymimas viena raide – s arba š, pvz.:

vež-ti (+ s) – veš[š], megz-ti (+ s) – megs[s], gręž-ti (+ s) – gręš[š];

d) darybos metu susidūrę du priebalsiai (bendraties kamieno g arba k ir priesagos -k-) pakinta į vieną priebalsį k, kuris žymimas viena raide – k, pvz.: g-ti (+ k) – bėk[k], seg-ti (+ k) – sek[k].

3. Neaiškių priebalsių rašyba

a) s ar š prieš č šaknyje: rašybą reikėtų tikrinti giminiško žodžio šaknimi, kurioje po s arba š priebalsių būtų t, pvz.: s[š]č-ias – pėst-i, paukš[š]č-iai – paukšt-is;

b) z ar ž prieš dž šaknyje: rašybą reikėtų tikrinti giminiško žodžio šaknimi, kurioje po z arba ž priebalsių būtų d, pvz.: vabz[ž]dž-ių – vabzd-ys, kregž[ž]džių – kregžd-ė.

III. Tradicinė priebalsių rašyba

Priebalsių raidžių rašybą tam tikruose žodžiuose reikėtų įsidėmėti (išmokti, įsiminti), nes ji remiasi lietuvių kalbos rašymo tradicija (taip įprasta, išliko nuo ankstesnių laikų), jų negalima patikrinti jokiomis taisyklėmis arba kai kurioms net prieštarauja.

Pvz.: aukštas, baikštus, sluoksnis, kremzlė, žnyplės, lūšna, drumzlės, (bet drumsti) beždžionė, krebždėti – krepštelėti, stabtelėti – staptelėti… kovarnis (nors kov-as + varn-as)...


Vienarūšėmis sakinio dalimis vadinamos tos sakinio dalys, kuriomis sakinyje išskaičiuojami vienos rūšies veiksmų, daiktų, jų požymių ir įvairių aplinkybių pavadinimai. Svarbiausias jų požymis, kad jos turi kokį nors bendrą narį arba jam priklauso (su kuria nors sakinio dalimi susijusios gramatiškai – keliamas tas pats klausimas).

Viena nuo kitos vienarūšės sakinio dalys gramatiškai nepriklauso, jungiamos sujungiamuoju ryšiu ir tariamos išskaičiuojama intonacija. Pvz. Saulė, Mėnuo, žvaigždės (veiksniai) dainose, sakmėse ir pasakose (vietos aplinkybės) paguodžia, nuramina (tariniai) gerus, ištikimus, kantrius (pažyminiai) našlaičius ir našlaites (papildiniai).

Atskiriama kableliais

1. Vienarūšės sakinio dalys viena nuo kitos atskiriamos kableliais.

Pradėjo kambary šniokšti, ūžti, rėkti. (Vienarūšiai tariniai)

2. Jei vienarūšės sakinio dalys jungiamos priešpriešiniais jungtukais bet, o, tačiau, tik ir kt., prieš juos rašomi kableliai.

Broliai nustebo, bet nieko nesakė. (Vienarūšiai tariniai)

3. Jei prieš kelias vienarūšes sakinio dalis pasikartoja tas pats jungtukas (pvz., ir, ar, arba, nei, tai, tiek...), tada prieš pirmąjį kablelis nerašomas, o prieš kitus rašomas.

Jonas bėginėja ir šen, ir ten. (Vienarūšės vietos aplinkybės)

4. Jungtukais sujungtų vienarūšių sakinio dalių poros viena nuo kitos skiriamos kableliais.

Miškais ir raistais, per pelkes ir balas, per kalnus ir klonius parjojau. (Vienarūšės vietos aplinkybės)

Neskiriama kableliais

1. Jei vienarūšės sakinio dalys jungiamos sudedamaisiais jungtukais ir, bei,skiriamaisiais ar, arba, lyginamaisiais nei, negu, tarp jų kableliai nerašomi.

Girdi Jonas vėjo ūžimą ir raganos švilpimą. (Vienarūšiai papildiniai)

2. Kableliai nerašomi tarp skirtingas ypatybes nusakančių pažyminių (jie ir nelaikomi vienarūšiais).

Tai pasiūk man dvi poras gerų aulinių (pažyminiai) batų ir didelį naują (pažyminiai) maišą.

3. Kableliai nerašomi tarp pasikartojančių tų pačių ar panašios reikšmės žodžių, vartojamų įspūdžiui sustiprinti.

Pupa augo augo (tariniai) ir priaugo dangų.

4. Kableliais neatskiriami du greta einantys žodžiai, kuriais nusakomas ko nors apytikslis kiekis.

Po dviejų trijų dienų (laiko aplinkybė) reikės karaliui į karą eiti.


Kreipiniu yra vadinamas sakinio žodis (arba žodžių grupė), kuriuo kreipiamasi į asmenį, gyvūną ar daiktą. Kreipinys nėra susijęs su sakinio dalimis gramatiniais ryšiais (t. y. klausimais), todėl vadinamas netiesioginiu gramatiniu komponentu (tokiais laikomi įterpiniai, jaustukai, teigimo ar neigimo žodžiai).

Pvz.: Vaike, vaike, ko verki? Žmogaus vaike, ar dar nepažįsti savo trobos?

Kreipinio skyrybos taisyklės

1.Daiktavardžiu (dažniausiai vardininku), būdvardžiu, dalyviu reiškiamas kreipinys iš abiejų pusių skiriamas kableliais. Pvz.: Skubėk, voverėle, skubėk, rudaplaukėle. Nepyk, meldžiamoji, ir pasakyk, kas gi nutiko?

2. Jei kreipinys turi priklausomų žodžių (pažyminių, su kreipiniu sutapusių įvardžių ar jaustukų, ištiktukų), skiriama visa šių žodžių grupė. Pvz.: O stirna laibakoje, tu ilgaausi zuiki ir tu briedi... ačiū jums visiems. Ką liepsit, jūsų didenybe? Labai atsiprašau, ponas milžine. Kas tau, girių karaliau, plačių kraštų viešpatie? Oi jūs žiogeliai, jūs čirpuonėliai, jei tik galėčiau, kurgi aš neatplasnočiau. Zy zy broleliai, zy zy!

3. Su kreipiniu nesutapę įvardžiai, jaustukai atskiriami nuo kreipinio. Pvz.: Oho, tėvuk, plepėk sau sveikas, bet visi jūs, gerbiamieji, tik juokus varinėjat.

4. Kreipiniu nelaikomi įvardžiai Tu, Jūs. Pvz.: Ką man daryti, kad Tu kalbėtum?

(Pavyzdžių sakiniai – iš Antano Vaičiulaičio literatūrinių pasakų)


Žmonėms (ir literatūros veikėjams) bendraujant, dažnai tenka persakyti, perduoti kieno nors pasakytus žodžius.

Asmens (ar literatūros veikėjo) žodžiai gali būti perpasakojami beveik tais pačiais žodžiais, bet keičiant gramatines formas (pvz., Mokytoja Boružėlė paklausė, kaip jaučiasi vaikai.), – tai būtų netiesioginė kalba.

Asmens (ar literatūros kūrinio veikėjo) žodžiai, kurie yra persakomi / pakartojami žodis į žodį (pvz. – O vaikai? – nedrąsiai paklausė Boružėlė.), yra vadinami tiesiogine kalba.

Tiesiogine kalba yra vadinama pažodžiui pakartota kokių nors asmenų (ar literatūros veikėjų) kalba. Dažniausiai ji yra pristatoma arba palydima autoriaus žodžių – tais žodžiais įvardijamas kalbantysis ir jo kalbos pobūdis.

Pvz.

Vaikai yra pasiutę – rytoj vėl ateis į mokyklą, – sušnypštė Kobra.

Ir turėsim juos mokyti nosinių, atminties ir dešimt Dievo įsakymų, – atsidususi pratęsė Priesaga. (Pagal R. Černiausko „Slieko pasaką“.)

Tiesioginės kalbos skyryba

Tiesioginė kalba po autoriaus žodžių

Jei tiesioginė kalba eina po autoriaus žodžių, tai po jų rašomas dvitaškis, o tiesioginė kalba rašoma naujoje eilutėje – pradedama brūkšniuir didžiąja raide, o baigiama tašku, šauktuku ar daugtaškiu.

Pvz.

Mokytojas Poška net su savo akiniais nebegalėjo skaityti pasakų. Jis pasikvietė vanagų vanagą ir paklausė:

– Gal matei genį mūsų miške?

Vanagas atsakė:

– Girdėjau stuksenant. O kam tau reikia?

– Noriu, kad praplatintų mano būsto langelį savo snapu!

– O ar šaltis tau nebaisus?

Mokytojas Poška nusijuokė:

– Gera knyga sušildys...

(Pagal R. Černiausko „Slieko pasaką“)

Tiesioginė kalba prieš autoriaus žodžius

Jei tiesioginė kalba eina prieš autoriaus žodžius, tai prieš ją rašomas brūkšnys ir ji pradedama didžiąja raide, o ją pabaigus – kablelis, šauktukas, klaustukas arba daugtaškis. Po tiesioginės kalbos rašomas brūkšnys ir pradedami autoriaus žodžiai mažąja raide. Po jų rašomas taškas.

Pvz.

Po pamokų vaikai ir sliekai linksmi ritosi namo.

– Kas ten kala? Gal vanagas taiso savo lizdą? – paklausė Jurgutis.

– O gal mokytojas Poška taiso savo batus... – suabejojo gražioji mergaitė Veronika.

Vaikai priėjo arčiau ir pamatė margą kaip rudens miškas paukštį ilgu, aštriu snapu trupinantį mokytojo Poškos ąžuolą.

– Koks gražus, – išsižiojo Veronika ir sustingo, neatplėšdama nuo paukštelio savo akių. (Pagal R. Černiausko „Slieko pasaką“.)


Labai senais laikais, kai dar ant žemės žmonių nebuvo, gyveno vienas ponas Dievas, visų karalių karalius. Bet tada jis dirbo visus prastus darbus, kaip ir mes kad dirbame.

Kartą Dievas plovė paišiną veidą, nes krosnį bekūrendamas buvo susitepęs. Jam besiprausiant, vienas lašas vandens nukrito žemėn. Tas vandens lašas, nukritęs žemėn, pavirto žmogum.

Taip ir buvo sukurtas pirmasai žmogus. Dievas, matydamas, kad vienam žmogui nuobodu, sukūrė moterį. Vyrą pavadino Adomu, o moterį – Ieva.


Dievas palikęs vaivorykštę po tvano, kuri reiškianti, kad daugiau tvano nebus. Vaivorykštė traukia iš ežerų ir upių vandenį į debesis, kada juose vandens sumažėja. Kartais gali įtraukti medžius, gyvulius ir žmones. Kartą buvo įtraukusi piemenį ir tris jo ožkas.

Labai labai seniai, kai dar paukščiai ir gyvuliai neturėjo akių, Dievas sušaukė juos visus, kad galėtų padalyti jiems akis.

– Kas atvyks anksčiau, tas gaus geresnes akis, – tarė Dievas.

Visi gyvuliai ir paukščiai labai skubėjo pas Dievą, tik viena pelėda vos vilkosi paskui. Jau sutemus atėjo pelėda pas Dievą. Dievas surado patamsyje dideles akis ir padovanojo jas pelėdai, kad ji galėtų jomis matyti ir naktį. Taip Dievas padarė todėl, kad labai tingėjo viešniai patalą nakvynei taisyti. Pelėda gavo dideles akis ir nakties metu parskrido namo.

Nuo to laiko pelėda vien naktį temato.


Velnias su Dievu susilažino, kuris padarys gražesnį paukštį. Dievas pradėjo gražint karvelį, o velnias – povą. Dievas nugražino visą karvelį, o velnias povui tik uodegą. Viso povo nugražint nespėjo, nes užgiedojo gaidys.

Šuo pasisiuvo batus. Ir vieną kartą susitiko su kiškiu. Kiškis sako:

– O, kaip tau gerai – batus turi! Duok man pasimatuoti.

Šuo davė kiškiui pasimatuoti batus. Kiškis apsiavęs kaip nudūmė, taip nudūmė.

Ir nuo to laiko šuo dabar su kiškiu nesugyvena.


Kitą kartą Dievas paėmė molio gabalą, nulipdė žmogų ir įpūtė jam sielą. Tą matė velnias. Jis paėmė molio gabalą ir nulipdė vilką. Nulipdęs norėjo įpūsti jam dvasią. Pučia pro vieną galą, pučia pro kitą galą, bet nieko negali padaryti – kaip negyvas, taip negyvas. Dirbo dirbo, galiausiai eina pas Dievą ir klausia:

– Kaip reikia įkvėpti vilkui dvasią?

– Nueik pas savo vilką, – sako Dievas, – ir sakyk jam: „Vilke, vilke, papjauk velnią!“ – tada jis pasidarys gyvas.

Nuėjo velnias pas vilką ir sako jam:

– Vilke, vilke, papjauk poną Dievą!

Bet vilkas nė judėti nejuda – stovi kaip stovėjęs.

Tuomet velnias įlipo į aukštą medį ir sako:

– Vilke, vilke, papjauk velnią!

Kad šoks vilkas ant velnio, o jis kaip spyrė vilkui į kaktą – ir įspyrė velnio plauką. Vilkas nubėgo į mišką, o kaktoj ir šiandien tebėra įspirtas velnio plaukas.


Dievas sukūrė visus medžius ir liepė visiems budėti, nemiegoti.

Viena epušė užmigo. Pabudusi žiūri – velnias sėdi jos viršūnėje. Labai persigando ir ėmė drebėti.

Ir šiandien epušė tebedreba. Visi medžiai pyksta ant jos ir barasi:

– Epuše, epuše! Tu šlami, šlami ir nė vienos valandėlės nenustoji. Kliudai mums vakarinių varpų skambėjimo klausytis.


Dievas sukūrė visus gyvulius ir leido kiekvienam pasirinkti sau ginklą. Kiškis pasiėmė ilgas kojas, ežys aštrius ir smailius dyglius, šuo aštrius dantis, ožys smailius ragus. Kai atėjo eilė bitei, ji prašė Dievo tokio geluonio, jog kiekvienas gyvulys, kurį ji įgelsianti, mirtų. Bet to ji negavo, atvirkščiai – jei kam nors įgels, pati turės mirti.

Taip ir yra.


Linus išgalvojo Dievo motina. Kai moterys darbo neturėjo, tai labai pletkus vedžiojo. Dievo motina rado kokius gelsvus grūdelius ir juos pasėjo. Iš tų grūdų išaugo linai. Tada ji išgalvojo juos verpt, aust – ir moterim darbo pramanė. Tada moterys pradėjo dirbt ir nustojo pletkavot.

Velnias užtai linų nemyli, kad juos išgalvojo Dievo motina.


Lietuvių tautosaka

GEGUTĖ

Kukū!

Pagalvėlis pūkų.

Kukū, kukū!

Duos gegė taukų:

Pasitepsi ratus,

Važiuosi metus.

GENYS

Čiaku, čiaku,

Viršum medžių kirsiu šakų!

Tak… tak… taku,

Medį plaku!

Kai paplaksiu,

Kirminėlių rasiu!

KIKILIS

Šimts, šimts, šimts vyrų

Mano vieno rieto nepakels.

Lyk, lyk, lyk!

Lyt, lys, lys, lys!

LAKŠTINGALA

Jurgut, Jurgut!

Kelk, kelk!

Kinkyk, kinkyk, kinkyk!

Patepk, patepk, patepk!

Važiuok, važiuok!

Paplak, paplak, paplak!

Bėruk, bėruk, bėruk!

Greičiau, greičiau!

Trauk, trauk, trauk!

Na, na, na, na, tir, tir...

Sustok, sustok!

PELĖDA

Suvystyk, suvystyk!

Palauk, palauk!

Tuoj, tuoj!

PEMPĖ

Klyvis, klyvis,

Kas mane padyvys?

Kiaušinėlius dėsiu,

Vaikelius perėsiu.

Kiaušinėliai taškuoti,

Vaikeliai kuoduoti.

SNIEGENA

Aš jau čia,

Aš jau čia.

STRAZDAS

Svetimoj šaly buvau,

Alų, midų gėriau –

Sudžiūvau, sudžiūvau.

Į savo kraštą parlėkiau,

Kirminėlius lesiau,

Vandenėlį gėriau –

Nutukau, nutukau.

ŠARKA

Čirikt, čirikt, čirikt, bus svečių.

TETERVINAS

Parduosiu kailinius – pirksiu pačią,

Parduosiu kailinius – pirksiu pačią.

TILVIKAS

Kliku... klieku...

Duokit sliekų!

Vištažvinių, vištažvinių,

Skilvin, skilvin!

VARNA

Kvarkt, kvarkt,

Imkit žagres art, art, art!

VARNĖNAS

Šiu-gint, šiu-gint, šiu-gint!

VIEVERSYS

Čyru vyru, pavasaris,

Palikau vaikelius nelesintus.

Parlėksiu – palesinsiu,

Prakirsiu ledelį – pagirdysiu.

Žaliu vyneliu pagirdysiu

Ir vėl išlėksiu.

VOLUNGĖ

Grybų rauti,

Grybų rauti,

Į kašelę krauti.

ZYLĖ

Priusgyt, priusgyt!

ŽVIRBLIS

Čir, čir, aš vyrs, aš vyrs!


Sakmė – nedidelės apimties pasakojamasis kūrinys apie žmogaus, augalo, gyvūno, daikto, gamtos reiškinio kilmę arba žmogaus susidūrimą su antgamtinėmis būtybėmis. Joje veiksmas dažniausiai vyksta labai senais laikais.

Aus baus bus medaus,

Seną vilką bitės pjaus.

Barė ponas katinėlį,

Kam sudaužė ąsotėlį.

Katinėli, nu nu nu,

Tave mušti ketinu.

Ėjo zuikis per kemsyną

ir įklimpo į pelkynę.

Duokit zuikiui letenėlę

ir ištraukit padarėlį.

Viens, du, trys –

zuikis „ačiū“ jums sakys.

Kybur vybur kabarai, Nešė lobį aitvarai. Kam juos vytis? Tau.

Šuldu buldu, šakar makar, Kas girdėjo katę vakar Naktį kaukiant prieš mėnulį, Turi eit dabar už durų.

Tūkstantis –

Kaminėlis rūkstantis.

Vienas, dujai, triku, traku,

Atabėga šaladraku.


Smulkioji tautosaka (trumpų pasakymų tautosakos kūrinėliai) pagal savo formos ir turinio skiriamuosius požymius yra skirstomi į žanrus.

Patarlė – tai tradicinis išmintingas pasakymas, pamokymas, apibendrinimas. Paukštį plunksnos gražina, o žmogų – protas. Suteikia sakytinei ir rašytinei kalbai svarumo, žaismingumo, padeda apibendrinti.

Priežodis – tai tradicinis taiklus pastebėjimas, trumpas komentaras. Atitiko kirvis kotą. Atbulas kaip vėžys. Aukštyn nenukrisi. Tai lyg „žodis kišenėje“ – visada galima pasitelkti į pagalbą norint sąmojingai, vaizdingai kalbėti.

Maginiai pasakymai (senųjų tikėjimų maldelės, užkalbėjimai, užkeikimai, atkeikimai...) – tai iš senovės laikų paveldėti žodiniai burtai. Žemynėle žiedkele, pakylėk mūsų rankų darbus. (Deivei Žemynai.) Nors nebetikima šių pasakymų maginėmis galiomis, jie žavi poetiškumu, paslaptingumu.

Mįslė – tai žodžiais poetiškai perkurtas realaus pasaulio vaizdas, kurį reikia įminti. Auksinis obuolėlis po žemę ritinėja. (Saulė.) Užaugo ant lauko be šaknų. (Akmuo.) Tokia nuo seniausių laikų išlikusi „proto mankšta“ lavina vaizduotę ir poetinį mąstymą.

Minklė – tai humoristinis žaidimas žodžiais ir netikėtu požiūriu į pasaulį. Kieno gražiausia juosta? – Dangaus. Tokie klausimai gali paįvairinti šventes, vakarones, laisvalaikį, žadina norą patiems kurti.

Mįslė-uždavinys – tai mąstymo žaismingos pratybos. Danguj yra, / Ant žemės nėra, / Prie diedelio du, / O prie bobutės nė vieno. (Raidė „d“.) Vaikams tai lyg ir matematikos pradžiamokslis, lavinantis ne tik mąstymą, bet ir humoro jausmą.

Garsų pamėgdžiojimai – tai gamtos garsų žaismingas pakeitimas garsažodžiais ir žodžiais. Čivyru, čivyru, pavasaris, /Jurai, mesk skrandą į pašalį. (Vieversys.) Tai lyg senovės laikų „vertėjų“ iš gyvūnų kalbų palikimas, atskleidžiantis senovės pasaulio sampratą ir siūlantis palyginti su tikraisiais gyvūnų garsų įrašais.

Juokavimai – tai linksmi pasišaipymai iš vardų, įpročių, kalbų, žodžių. Vėjas pučia. – Pūsk prieš vėją. Kaip vardas? – Rankovė. – Kaip pavardė? – Išsimovė. Tai senojo humoro aruodai, iš kurių galima rieškučiomis pasisemti linksmų posakių šiandienos kasdienybei ir šventėms.

Keiksmai – tai žmones ir jų poelgius pašiepiantys, pajuokiantys žodžiai. Lįsk vabalo blauzdon! Kad tave zuikis subadytų! Šie posakiai – linksma atsvara svetimos kilmės keiksmažodžiams.

Greitakalbės – tai žaidimai žodžių sąskambiais. Geltons gaidys garsiai gieda girininko gardelyje. Šios užduotys – tartum senovės „logopedinės pratybos“, lavinančios fonetinę tartį ir sukeliančios smagaus juoko.