Titulinis > Išplėstinė paieška

Išplėstinė paieška

Įrašykite paieškos žodžius.
Ieškoma pagal žodžius, kurių kiekvieną sudaro trys ar daugiau simbolių.
Pasirinkite, pagal kokius kriterijus norite ieškoti svetainėje pateikiamos mokymosi medžiagos.

Ar šiais laikais kuriami tautosakos tekstai?

Taip, vienas populiariausių tautosakos žanrųtai anekdotai.

Kodėl verta pabandyti sukurti savo sakmę, padavimą, pasaką, anekdotą?

Šiuolaikinių sakmių, padavimų, pasakų, anekdotų ar kitas tautosakines tradicijas tęsiančių meninių tekstų kūryba – tai galimybė prisiminti tradicijas ir drauge žaisti savo mintimis, vaizduote, žodžiais, o savo sukurtais atradimais ir išradimais pradžiuginti kitus žmones.

I. Pasaulio kūrimo sakmių (etiologinių) modelis

Lietuvių etiologinėse sakmėse žmonės kėlė ir stengėsi atsakyti į jiems rūpimus klausimus: kodėl ir kaip atsirado Visata, Žemė, gyvūnai, augalai, žmonės, pasaulio tvarka? Todėl tokios sakmės gali turėti tam tikras tradicinio pasakojimo grandis, kai kurių gali ir neturėti, nes sakmės – labai gyvi žodiniai pasakojimai, neįspraudžiami į griežtus rėmus.

Pasaulio kūrimo sakmių pasakojimo grandys (nebūtinai visos)

Aplinkybės prieš laukiamą įvykį: kas buvo, ko nebuvo, kas dažnai vykdavo, gal ko nors trūko? (Ekspozicija.) Sąlygos kokiam nors vyksmui prasidėti: koks nors nepaprastas įvykis, pokalbis, dievybės mintis, noras, siekis. (Užuomazga.) Veiksmai, lemiantys reikšmingus pasikeitimus. (Veiksmo eiga.) Naujo reiškinio, daikto, gyvūno ar kt. atsiradimas ar sukūrimas. (Kulminacija.) Naujo reiškinio, daikto, gyvūno, gyvenimo taisyklių ar kt. reikšmės paaiškinimas, aptarimas. (Atomazga.) Įvykio susiejimas su pasekmėmis, šiandiena, supažindinimas su tolesniais įvykiais. (Epilogas.)

II. Senųjų tikėjimų sakmių (mitologinių) modelis

Lietuvių mitologinėse sakmėse žmonės pasakojo apie tariamai tikrus žmonių susitikimus su nepaprastomis antgamtinėmis būtybėmis (laumėmis, velniais, aitvarais, kaukais...), antgamtinių galių turinčiais žmonėmis (raganomis, burtininkais...), nepaprastais gyvūnais (kalbančiais žalčiais, gyvatėmis...) ar nepaprastais reiškiniais (paparčio žiedas, užkeikti lobiai...), todėl joms būdingas įtemptas pasakojimas, galintis susidaryti iš kelių pagrindinių pasakojimo grandinės elementų.

Senųjų tikėjimų sakmių pasakojimo grandys (nebūtinai visos)

Pradinės aplinkybės prieš svarbų susitikimą ar įvykį: kada ir kaip tai prasidėjo, kas svarbiausi veikėjai? (Ekspozicija.) Svarbus įvykis, atsitikimas (netyčia ar tyčia išgirsti žodžiai ar pamatytas vaizdas, sapnas...), sukeliantis ypatingą nuojautą, spėjimą ar paskatinantis veikti. (Užuomazga.) Pagrindinių veikėjų veiksmai, artinantys netikėtą įvykį ar priešiškų jėgų susidūrimą. (Veiksmo eiga.) Antgamtinio ir realaus pasaulio atstovų susitikimas ar susidūrimas, nepaprastas įvykis. (Kulminacija.) Susitikimo ar susidūrimo, paieškų rezultatas – žmogaus pergalė ar pralaimėjimas prieš antgamtines būtybes, ko nors įgijimas ar praradimas. (Atomazga.) Įvykio apibendrinimas ir supažindinimas su tolesniais įvykiais. (Epilogas.)

Lietuvių padavimai praneša arba pasakoja apie Lietuvos kalnų, ežerų, upių, piliakalnių, pilių, dvarų ir kitokių objektų kilmę. Tai gali būti labai glausti pranešimai (pateikiama tik svarbiausia informacija – kodėl, kaip, kas atsirado?) arba nuoseklūs pasakojimai.

I. Trumpojo padavimo (pranešimo) modelis

1. Tam tikro gamtos ar kultūros objekto pristatymas.

2. Paaiškinimas, kodėl, kaip, kas tą objektą sukūrė ar sugalvojo pavadinimą.

Trumpųjų padavimų pavyzdžiai

Iš ko kilęs Priekulės pavadinimas

Priekulė atsirado taip. Žmonės turėjo eiti lažą prie kūlimo. Jie sako:

– Išėjom prikulti.

Iš to atsirado Priekulė.

Velnio duknos

Velnio duknomis vadinamas akmuo, nes ant jo velnias gulėjęs ir palikęs savo žymę.

II. Padavimo (pasakojimo) grandys (kai kurių pasakojimo grandžių gali ir nebūti)

1. Laiko, vietos aplinkybių ir (arba) pagrindinių veikėjų (milžinų, mitinių būtybių, gamtos reiškinių, istorinių asmenų, paprastų žmonių...) pristatymas (ekspozicija).

2. Svarbus įvykis, nuo kurio prasideda pokyčiai (veiksmo užuomazga).

3. Didžiausios įtampos pasakojimo taškas (lemtingi posakiai, veiksmai, apsisprendimo situacija...) (veiksmo kulminacija).

4. Pagrindinių veikėjų veiklos rezultatas (kalnas, ežeras, akmuo...) arba pavadinimo paaiškinimas (atomazga).

5. Informacija apie vėlesnius įvykius arba papasakotos senovės istorijos susiejimas su šiais laikais (epilogas).

Padavimas „Aš užanku, o tu atanki“

Seniau Tyruliai vardo neturėjo. Buvęs tai labai didelis, ilgas ežeras. Palei ežerą ėjęs aklas žmogus ir sakąs:

– Koks čia ežeras! Čia ne ežeras, o tyrulys.

Tada pasigirdo balsas iš ežero:

– Tu įspėjai mano vardą, ir nuo šios dienos aš užanku, o tu atanki.

Taip ir atsitikę: senis praregėjęs, o ežeras ėmęs iš pakraščių palengva akti.


Lietuvių pasakos labai įvairios, susijusios ir su kitų pasaulio tautų pasakomis, ir su senaisiais lietuvių tautos tikėjimais, papročiais bei su žmonių svajonėmis, vaizduotės išradimais.

Dauguma lietuvių pasakų (pvz., žvėrių, stebuklų) yra sudarytos iš nuoseklaus tradicinio pasakojimo grandinės, gali būti (arba ne) pagražinamos tam tikromis pradžios ir pabaigos formulėmis. Kitos pasakos (pvz., juokų ar formulių) kuriamos pagal kitokias – žaismingai išmoningas – konstrukcijas.

Stebuklų pasakos modelis

Stebuklų pasakos jų sekėjus ir klausytojus nukelia į kitus laikus ir savus ar svetimus kraštus, kur gyveno paprasti ir ypatingi žmonės, karaliavo įvairūs valdovai, jiems kenkė nepaprastos būtybės, kurias įveikti galėjo drąsūs, atkaklūs herojai, padedami ypatingų galių turinčių pagalbininkų ir stebuklingų daiktų.

Stebuklų pasakos pasakojimo grandys (kai kurių grandžių gali nebūti) ir žodžių formulės

1. Aiškios arba nelabai nuorodos, kada, kur vyksta veiksmas, įvardijami veikėjai. (Ekspozicija.)

Kartais pasinaudojama tokiomis pasakos pradžios formulėmis: Anais laikais, kai Dievas senelis ėjo per žemę, mokydamas žmones...; Senais laikais augo labai dideli miškai, o juose veisėsi daugybė žvėrių...; Senų senovėje Žemaičių žemėje gyveno...; Taigi, vaikeliai...; Vieną kartą gyveno...; Kitąkart gyveno...; Seniai, labai seniai gyveno...; Kitąsyk, labai seniai, gyveno...

2. Svarbus įvykis, atsitikimas, pakeičiantis įprastinį veikėjų gyvenimą. (Užuomazga.)

3. Pagrindinių veikėjų veiksmai, artinantys netikėtą įvykį ar priešiškų jėgų susidūrimą. (Veiksmo eiga.) Pasakoje dažniau kartojasi skaičiai 3, 7, 9, 12.

Pvz.Ėjo ėjo, jau ir vakaras, jau ir naktis...; Eina eina, prieina marias...; Keliavo keliavo, keliavo keliavo, net nusibodo bekeliaujant, kol priėjo girią...

4. Antgamtinio ir realaus pasaulio atstovų susitikimas ar susidūrimas, nepaprastas įvykis. (Kulminacija.)

Pvz. Kai Elenytė ėjo iš bažnyčios, ir prilipo jos saulės kurpelė...; Ragana paskutinį vandenį norėjo išryti, tiktai pukšt ir pertrūko!..; Duok, Dieve, kad tas mūras persprogtų į keturias dalis ir aš pasimatyčiau su savo tikrąja motina!

5. Susitikimo ar susidūrimo, paieškų rezultatas – žmogaus pergalė ar pralaimėjimas prieš antgamtines būtybes, ko nors įgijimas ar praradimas. (Atomazga.)

Pasaka gali baigtis tradicinėmis formulėmis, pvz.: Vedė jis jauniausiąją dukterį, paėmė valstybę ir paliko karalium...; O koks balius buvo! Aš ten buvau virėju, valgių visokių pristačiau: krampų kruopų, pastarnokų, saldaus skilandžio ir lašinių kukulių...; Ir aš ten buvau, medų vyną gėriau, per barzdą bėgo, tik lūposna nepapuolė...; Ir aš ten buvau, valgiau ir gėriau, tik nieko burnon neįdėjau...; Ir aš ten buvau, midų alų gėriau, burnoj neturėjau: per barzdą varvėjo, ir tau atnešiau...; Vestuvėse ir aš buvau, alų ir midų gėriau, burnoj neturėjau, pinigus kačerga žarsčiau, akimis nemačiau, vyžu lobį vežiojau...; Ir aš ten buvau pažiūrėti, išsimokinau šokt, ir dabar moku...; Ir aš ten buvau nuvažiavęs. Turėjau morkos arklį, sėtinio ratukus, vaško skrybėlę, popieriaus drabužius, medaus pirštines, stiklo batukus. <...> Naktį pašiuro vestuvininkai šaudyti iš patrankų. Pakulas kamščiams ėmė iš tos kerčios, kur aš gulėjau. Kartu su pakulomis įdėjo ir mane anie į patranką ir iššovė. Ir paršovė į tą vietą jums pasakas pasakoti...; Ir aš ten buvau, midų vyną gėriau, per barzdą varvėjo, burnoj neturėjau. Pušyne važiavau, vyžoje pinigus vežiau. Mano pinigai išbyrėjo, tamsta surinkai, šitą švarką nusipirkai. Dabar atiduok!..; Kas bus, tas bus, o aš nepražūsiu!..; Jei nemeluota, tai bene bus tiesa. O jei tu geriau meluot moki, kaip aš, tai meluok tu!

6. Įvykio apibendrinimas ir supažindinimas su tolesniais įvykiais. (Epilogas.)

Pasaka gali baigtis tokiomis formulėmis: Štai prie ko priveda gobšumas...; ...Ir jis laimingai sau karaliavo, pakol nenumirė...; Ir jie visi pabaigė gyvent tenai...; Visi labai laimingai gyveno...; Ir valdė jis savo karalystę laimingai iki mirties...; Jis gyveno mieste, gal ir dabar tebegyvena...; Dabar po šiai dienai tebekaraliauja...; Nuo to sykio toj žemėj visuose teismuose tik viena teisybė valdė. O neteisybė į tą žemę negavo nė nosį įkišti. Ir tokiu būdu pergalėjo teisybė neteisybę.


Juokų (melų) pasakos – tai linksmi pasakojimai, pagrįsti akivaizdžiais melais, nesusikalbėjimais, sukeitimais, kurie kelia juoką.

I. Melaginga istorija

Tai akivaizdžiais melais paremtas pasakojimas. Pasakojama istorija vis pameluojant.

Pvz. Nupirkau aštuonias dalges meitėlio šeriams nupjaut. Dirbom, dirbom, dėl to per tris dienas nušienavom visą meitėlį, liko tik uodega. (L. p. „Meitėlio skerdimas“.)

II. Neįtikėtini pasigyrimai

Tai medžiotojų, žvejų ar kitų linkusių pasigirti žmonių kalbų perkūrimas.

Pvz. Tokiu būdu užsitraukiau skiltuvą ir iššaudžiau visus vilkus. Nuo to karto išmažėjo vilkai. (L. p. „Medžiotojų kalbos“.)

III. Neregėti aprašymai

Pvz. Buvo kitą kartą žvirblių bažnyčia: sviesto durys, lašinių altorius, paukštelio vargonai. (L. p. „Žvirblių bažnyčia“.)

IV. Melavimo užduotis

Tai pasakojimai, kai už kokią nors paslaugą prašoma pameluoti arba rungtis melavimo varžytuvėse.

Pvz. Kad tavo tėvas pas mano tėvą kiaules ganė... (L. p. „Kas moka geriau meluot“.)


Pasakos be galo – tai trumpi kūrinėliai, dažniausiai susidedantys iš gudriai jungiamo ir kartojamo vieno motyvo. Juos taikliai apibūdina galbūt iš tokio paties pobūdžio pasakos kilęs priežodis „Užkliuvo už varčios ir vėl iš pradžios...“

I. Pasakos su jungiamąja pasikartojimą skatinančia grandimi

Pvz. „Gaidys ant tvoros“

Tupi gaidys ant tvoros. Kai tas gaidys užgiedos, aš paseksiu nuo pradžios. Tupi gaidys ant tvoros, kai....

II. Pasakos su jungiamuoju dialogu

Pvz. „Raudona kepuraitė, geltona pajuostaitė“

Buvo diedas su raudona kepuraite, boba su geltona pajuostaite. Ar pasakot?

– Pasakot.

– Tu sakai pasakot, ir aš sakau – pasakot. Buvo diedas...<...>

– Nepasakot.

– Tu sakai – nepasakot, ir aš sakau – nepasakot.

III. Pasakos su „užsikirtimu“ („sugedusi plokštelė“, „persisukimas“)

Pvz.Trys paukščiai“

Buvo toks stiklinis kalnas. Ir jis buvo labai aukštas. Ant jo niekas negalėjo užlipti nei užeiti pažiūrėti, kas yra. Iš kur atlėkė trys paukščiai. Lėkė lėkė, lėkė lėkė... Pailsta, tai repetoja. Repetos repetos, tai eina. Eis eis, tai lekia. Lėkė lėkė ir t. t.

IV. Kantrybę bandančios pasakos

Pvz. „Ožkos eina per tiltelį“

Senas senelis turėjo daug ožkų. Tas ožkas jam reikėdavo varyti per labai siaurą tiltelį, per kurį tik viena ožka galėdavo eiti. [Ilgai tyli]

– Na, sakyk toliau!

– Palauk, dar ožkos per tiltelį neperėjo.

V. Gudraus žodžio pasakos

Pvz. „Gana“

Kitą kartą šeimininkas turėjo tris kates Rylą, Brylą ir Gana. Kokie jų vardai?

– Ryla, Bryla ir Gana.

– Na, kad gana, tai daugiau nebekartosiu!


Komiksas [angl. comic – komiškas, dgs. comics] – tarptautinis žodis, nusakantis pasakojimus iš nuosekliai sudėtų paveikslėlių su trumpais žodiniais tekstais. Jie pradėti kurti ir spausdinti XIX a. Europos ir Amerikos laikraščiuose, o XX a. tapo populiarūs visame pasaulyje. Lietuviškų komiksų tradicijos pagrindėju galima laikyti dailininką Joną Martinaitį (1898–1947), kūrusį trumpus komiksus tarpukario Lietuvos laikraščiams ir žurnalams.

Šiuolaikiniai komiksai gali būti įvairių formų (pvz., trumpos istorijos, knygos, rinkiniai, interneto komiksai, fotonovelės, šaržai ir kt.) ir įvairaus turinio (pvz., kelionių, stebuklų, kvailiojimų, gyvūnų, detektyvų, mokslinės fantastikos, sporto, kosmoso, istoriniai, romantiniai, reklaminiai ir kt.)

Komiksai gali remtis jau sukurtais literatūros kūriniais (pasakomis, apsakymais, apybraižomis ar kt.) ar tikrais įvykiais, gali būti kuriami naujai atskleidžiant kūrėjui svarbias temas, problemas ar išmonę.


Informacija [lot. informatio – išaiškinimas, pranešimas] – įvairios žinios, perduodamos vienų asmenų kitiems žodžiu, raštu arba žiniasklaidos priemonėmis.

Kodėl, kaip ir kokie senų senovėje atsirado pirmieji informacijos (pranešimų) ženklai?

Ar galėtumėte įsivaizduoti, kad senoviniai laiškai – tai audėjų išaustos juostos, kalvių nukalti žalvariniai papuošalai, tėvynės gynėjų įžiebti laužai ant kalvų?

Ar galėtumėte įsivaizduoti, jog dideli akmenys su įrėžtais ženklais – tai senovės žvaigždėlapiai, žemėlapiai, gal net laikraščiai?

Apie senovės ženklų paslaptis galite paskaityti lietuvių mokslininkų archeologų knygose – pvz., Petro Tarasenkos „Pėdos akmenyje“ (Vilnius, 1958) ir Laimos Nakaitės „Žalvariniai senolių laiškai“ (Vilnius, 1983).

Kas būdinga šiuolaikiniams informacijos perdavimo tekstams?

...Nuo senovės laikų praėjo daug metų, informacijos ženklai keitė ir keičia savo formas ir turinį... Kaip svarbią informaciją perduodate jūs? Ką mokate, ko norėtumėte išmokti?

Kokius šiuolaikinius tekstus galima pavadinti tik informaciniais, jei pati rašto prigimtis pirmiausia buvo susijusi su siekiais pranešti, perduoti žinią?

Informaciniais tekstais galima pavadinti tuos, kuriems informacijos sklaida yra pagrindinis siekis. Taigi tokiais galėtume vadinti kvietimus, laiškus, interviu, gyvenimo aprašymus ir kt. – jie gali būti buitinio, meninio, administracinio, publicistinio, mišraus pobūdžio – tai lemia jų paskirtis ir rašančiojo pasirinkimas.

Mokomieji informaciniai tekstai kuriami atsižvelgiant į reikiamų žanrų rašymo taisykles ir sėkmingai gali būti taikomi gyvenimo praktikoje (pvz., per lietuvių kalbos pamoką gražiai pagal taisykles parašytą ir iliustruotą sveikinimą galima iš tikrųjų išsiųsti adresatui).


Informacinių tekstų rengimo gairės: laiškas

Laiškas – tai asmens (asmenų) rašytinė žinia kitam asmeniui (asmenims), siekiant pasidalyti žiniomis / mintimis, pateikti klausimus tikintis atsakymo.

Senovės laiškas – tai piešinys ant beržo tošies, mazgais suraišiota virvė, nuausta juosta, šumeriški įspaudai molio lentelėse, egiptietiški hieroglifai ant papiruso... ar...

Šiais laikais laiškas – tai rašytinis pranešimas, rašomas popieriuje, kompiuterio ar telefono ekrane. Šie laiškai gali būti buitiniai (rašomi kasdieniais reikalais šnekamąja kalba), administraciniai (rašomi į kokią nors oficialią įstaigą arba iš jos oficialia kalba), publicistiniai (skelbiami žiniasklaidoje), meniniai (rašomi pasitelkus vaizduotę ir kalbos menines priemones), mišrūs (derinami įvairūs požymiai).

Visi laiškai rašomi atsižvelgiant į bendras laiškų rašymo taisykles.

Laiško modelis (kai kurių dalių gali ir nebūti)

I. Miesto ar vietovės, iš kur rašomas laiškas, pavadinimas ir data.

II. Pasisveikinimas su adresatu (Sveikas gyvas...Sveiki... Laba diena...) arba tiesiog kreipinys (Miela Močiute, Brangus Seneli...).

III. Padėka už laišką, jei buvo gautas (Dėkui už Jūsų laišką...).

IV. Mandagus pasiteiravimas apie asmenį (Kaip sekasi... Kaip gyvenate?..) ar jo reikalus (Ar jau žydi Jūsų sodas?).

V. Pasakojimas apie save ar adresatams rūpimus dalykus.

VI. Atsisveikinimas ir palinkėjimai (Sudie... Iki... Linkiu Jums...).

VII. Laiško autoriaus vardas (jei reikia – ir pavardė).

VIII. P. S. (post scriptum lot. – po to, kas jau parašyta) – prierašas, jei kas nors pamiršta svarbaus pasakyti laiške.

IX. P. P. S. (post post scriptum lot. – ir dar kartą po to, kas jau parašyta) – dar vienas prierašas, jei dar kas nors nepasakyta.


Oficialus [lot. oficialis – smulkus valdininkas] laiškas – tai laiškas, rašomas valstybiniais, visuomeniniais ar tarnybiniais reikalais visuomenės veikėjams, politikams, valdžios atstovams, valstybinių įstaigų tarnautojams ar gaunamas iš jų.

Kaip rašyti šį laišką?

Jam, kaip ir kitiems laiškams, galioja tos pačios bendrosios taisyklės, tačiau rekomenduojamas santūresnis, pagarbesnis (t.y. oficialesnis) rašymo būdas (kreipiantis, išdėstant reikalus, atsisveikinant).

Pvz.

2010 metų rugsėjo 10 diena

Gerbiamas mokyklos direktoriau Antanai Matoni,

Jums rašo Jūsų vadovaujamos mokyklos V B klasės mokiniai. Dėkojame Jums už paskelbtą konkursą „Naujos idėjos – naujas sporto aikštynas“.

Norėtume pateikti savo idėją: mes siūlytume mūsų mokyklos nesutvarkytoje teritorijoje (vadinamajame „Varnalėšų parke“) įrengti teniso kortus. Mus žavi ir Lietuvos tenisininkų pasiekimai, ir pats žaidimas, ir naujos laisvalaikio galimybės. Mes mielai padėtume tvarkyti teritoriją, mūsų idėją paremti žadėjo ir mūsų tėveliai.

Pagarbiai

V B klasės mokiniai


Kuo nuo kitų laiškų skiriasi literatūrinis laiškas?

Informaciniai laiškai dažniausiai rašomi realiems asmenims realiais klausimais realiame gyvenime, laukiant iš jų atsakymų.

Literatūriniai laiškai – tai grožinės literatūros tekstai ar literatūros kūrinių veikėjų laiškai – meninio vaizduotės pasaulio sudėtinė dalis.

Literatūriniai laiškai gali būti kuriami ne savo, o kokio nors kito asmens, augalo ar gyvūno vardu realiems ar įsivaizduojamiems adresatams – tai lyg ir žaismingas žaidimas, iš tikrųjų galintis kelti ir realaus gyvenimo klausimus (pvz., skruzdės laiškas žmogui).

Literatūriniai laiškai gali būti kuriami ir skaitytojų tam tikriems tautosakos ar grožinės literatūros kūrinių veikėjams ar net savo įsivaizduojamoms būtybėms – tai meninės kūrybos bandymai, kuriems pasitelkiama ir savo gyvenimo patirtis, ir išmonė (pvz., skaitytojo laiškas lietuvių pasakų trečiajam broliui, Mikei Pūkuotukui ar Tam-Tamui-Gagatui...).

Rengiantis juos rašyti, verta pasinaudoti informacinio laiško rašymo taisyklėmis bei konkrečiam kūrybiniam rašymui skirtomis gairėmis.

Laiškas lietuvių mitinei būtybei

Laiško mitinei būtybei kūrimo gairės (galima pasinaudoti arba ne)

1. Apgalvokite, kuri lietuvių mitinė būtybė jums įdomi, patraukli, su kuria norėtumėte pasikalbėti (nors svajonėse)...

Prisiminkite jas....

Pvz.: Lietuvių mitinės dievybės ir būtybės

Dangus

Dievas (pasaulio sukūrėjas)

Saulė (šviesos deivė, gamtos motina)

Mėnulis (laiko dievaitis)

Perkūnas (griaustinio dievas)

Žemė, žmogaus gyvenimas, namai

Medeina / Žvėrūna (miško žvėrių valdovė)

Žemyna (žemės derliaus deivė)

Bangpūtys / Vėjopatis (jūros ir marių valdovas)

Laima (žmogaus likimo deivė)

Giltinė (mirties dievaitė)

Ragana (miško dievaitė, aiškiaregė)

Laumė (vakaro ir vandenų dievaitė)

Austėja (bičių ir šeimos globėja)

Vaižgantas (linų, kanapių auginimo dievas)

Gabija (namų židinio dievaitė)

Kaukas (namų mitinė būtybė)

Aitvaras (namų mitinė būtybė)

ir kt.

Požemis

Velinas / Velnias (požemio valdovas, gyvulių globėjas)

Babaušis (naktinė būtybė, besislepianti namų kampuose)

Maumas (būtybė, gyvenanti šulinyje)

2. Išsirinkę dievybę ar būtybę pasidomėkite, ką apie ją žinote, paskaitykite lietuvių sakmių apie ją ir susikurkite tos dievybės ar būtybės įsivaizduojamą paveikslą (jei mėgstate piešti, galite net jį nusipiešti): kaip atrodo, kur gyvena, ką veikia, kokie santykiai su žmonėmis?

3. Pagalvokite, apie ką su pasirinkta dievybe ar būtybe norėtumėte pasikalbėti (galite remtis ir savo tikru gyvenimu, ir svajonėmis).

4. Prisiminkite laiško rašymo modelį.

5. Įsivaizduodami, svajodami kurkite ir rašykite.

6. Perskaitykite savo laišką tikrindami jo turinį, raišką, rašybą.

Sėkmės!

Pvz.: Laiškas Austėjai

Giliakalnio kaimas, 2010 metų vasara

Sveika gyva, Bičių deive Austėja!

Dėkui Jums, kad mūsų vasaros pilnos bičių dūzgesio pievose ir liepų žieduose, medaus kvapo... Nežinau, kokia Jūs, ar iš viso esate, bet įsivaizduoju Jus lyg margaspalvį vasaros pievos sapną, gal svajonę, nežinau...

Norėčiau Jums papasakoti apie savo senelį. Jis gyveno dideliame Aukštaitijos kaimo vienkiemyje. Iš vienos pusės savo sodybą buvo apsodinęs eglėmis, iš kitos – liepomis, ant kalnelio augo eilė vyšnių ir vienas šermukšnis, o viena sodybos pusė už klojimo buvo atvira saulei – ten plytėjo pieva, stovėjo aviliai ir dūzgė bitės. Kai senelis imdavo medų, visa mūsų sodyba kvepėdavo lauko pievų nektaru, mūsų, vaikų, nerimu (bijojome bičių įgėlimo) ir saldžiu šviežio medaus laukimu... Kai senelis mirė, mano dėdienė liepė pusseserei (ji iš mūsų, vaikų, buvo vyriausia) nubėgti prie avilių ir pabarbenti į juos – pranešti bitėms apie šeimininko mirtį, kad jos neužpyktų, nepaliktų savo namų ir mūsų sodybos...

Prašau Jūsų, Austėja, globokite mūsų senelio bites ir visas Lietuvos pievų ir miškų bites, kad mūsų vasaros ir žiemos kvepėtų medumi ir mes būtume draugiški, sveiki ir stiprūs....

Linkėjimai Jūsų dieviškų bičių šeimynoms, skalsių darbų!

Milda


Asmeninis laiškas rašomas artimiems giminaičiams, draugams, geriems pažįstamiems, todėl gali būti laisvesnis, žaismingesnis, parašytas vaizdinga kalba. Bet ir jį rašant patartina laikytis bendrųjų laiškų rašymo taisyklių.

Pvz.:

Liečiai, 2010 metų liepos 15 d.

Sveikas gyvas, Briedi.

Dėkui, kad subaubei iš savo Girulių sporto stovyklos. Smagiai pasijuokiau skaitydamas Tavo laišką apie „parduotas sportui vasaras“, anot Tavo močiutės.

Pas mus miestelyje nyku. Kas neiškeliavo, tas sėdi prie kompiuterių, nes lyja ir lyja... O aš vis tiek, kad ir per lietų, irstausi ežere ir ne tiek žvejoju, kiek svajoju ir planuoju... Kai Tu sugrįši, būtinai Tau papasakosiu...

Laukiu paršuoliuojant –

Tavo draugas Ungurys


Kvietimas – tai asmeniui (asmenims) skirtas žodinis arba rašytinis prašymas kur nors kokia nors proga atvykti.

Rengiant rašytinį kvietimą svarbu apgalvoti jo turinį (ką, kada, kokiu tikslu, kur kviesite) ir formą (kaip, kokios formos kvietimą rengsite), kad tai derėtų tarpusavyje.

Rašant kvietimą, laikomasi tam tikrų formos ir turinio taisyklių.

Kvietimo modelis (kai kurių elementų gali nebūti)

I. Kvietimo forma – kelių puslapių numatytas kvietimas?

Mandagus kvietimas galėtų turėti standžius išorinius viršelius, vidinį sulenktą dvipusį lapą ir standų pagrindinį lapą su kvietimo tekstu.

II. Kvietimo pavadinimas (pvz., Kvietimas, Kviečiame, Bičiulių klubas kviečia, Kvietimas į Vasarvidžio nakties sapną... ar pan.) – rašomas ant pirmojo išorinio kvietimo lapo.

III. Kvietimo vidinis dvigubas sulenktas lapas – be įrašų.

IV. Pagrindinis kvietimo lapas.

1. Kreipimasis į kviečiamą asmenį ar asmenis (pvz., Gerbiamas Mokytojau, Mieli klasės draugai...) arba nuoroda, kam skirtas šis kvietimas (pvz., Mano draugei Vitalijai, Mylimai Močiutei, Vidurvasario šventės dalyviams...)

2. Kvietimo tekstas (pvz., Nuoširdžiai kviečiame Jus į mūsų šventę, kuri įvyks š. m. birželio mėnesio 2324 dienų sandūroje ant Nartautų piliakalnio.).

3. Jei numatyta – šventės programa.

Pvz.: 21.00 val. – šventės pradžia Nartautų piliakalnio papėdėje.

21.30–22.30 – kupoliavimas piliakalnio pievose.

22.30–23.30 val. – etnografinio ansamblio „Lakaja“ koncertas senoje piliavietėje.

24.00 val. – Joninių laužas ant Nartautų piliakalnio.

Iki ryto – paparčio žiedo ieškojimas girioje, vainikų plukdymas ežere, šokiai, dainos, žaidimai senojoje piliavietėje ir ant piliakalnio.

4. Kvietėjų parašai (pvz., Pagarbiai – Jūsų mokinys Darius, Jūsų vaikaitė Rita, bičiuliai, Laukiame Jūsų – šventės rengėjai ar pan.).

V. Pagrindinis kvietimo lapas įdedamas į dvigubą mandagumo lapą ir į išorinius viršelius, paskui – į voką.

VI. Kvietimo vokas – vokas su kviečiamo asmens vardu ir pavarde ir (jeigu siunčiamas paštu) adresu.

VII. Patikrinkite tekstus ir lapelius, įdėkite juos į voką, užklijuokite ir įteikite arba išsiųskite adresatui. Sėkmės!


Interviu (angl. interview – pokalbis) – tarptautinis žodis, kuriuo įvardijamas žurnalisto pokalbis su kuriuo nors asmeniu, skirtas spaudai, radijui, televizijai, interneto svetainėms.

Žodžiu interviu taip pat vadinamas ir mokslinio tyrimo metodas, pagrįstas klausimų parengimu ir atsakymų į juos aptarimu.

Interviu gali būti pavadinamas ir bet kurio asmens (pavyzdžiui, mokinio) iš anksto parengtas, įvykdytas ir užrašytas pokalbis, siekiantis kryptingai išsiaiškinti kito asmens nuomonę tam tikru klausimu.

Kokie galėtų būti interviu rengimo etapai?

Interviu rengimo modelis (kai kurių elementų gali nebūti)

I. Interviu temos ir asmens, kuriam bus pateikiami klausimai, pasirinkimas (pvz., Lietuvių tautosakos reikšmė šiandieniniame pasaulyje).

II. Literatūros ir kitų šaltinių medžiagos pasirinkta interviu tema studijavimas (pvz., ką aš pats žinau apie lietuvių pasakojamąją tautosaką, kas jai būdinga, kuo ji reikšminga man, kuo – mano bendraamžiams?).

III. Domėjimasis asmeniu, kuris pakviestas interviu (pvz., kuriame Lietuvos krašte jis gimė? Kokia jo buvo šeima vaikystėje? Kur mokėsi? Kokią šeimą sukūrė? Kokia jo profesija? Kuo mėgsta užsiimti laisvalaikiu?).

IV. Interviu klausimų parengimas (pvz., kokiais žodžiais pradėti interviu, kaip suformuluoti rūpimus klausimus, kokia seka juos pateikti, kokiais žodžiais padėkoti už interviu, ko palinkėti pašnekovui?).

V. Interviu užrašymas

Kaip parengti rašytinį interviu?

1. Pavadinimo sugalvojimas.

2. Interviu teksto užrašymas:

a) tikslus užrašymas (tiksliai užrašomi klausimai ir atsakymai, nieko nekeičiant) – tai interviu-dialogas;

b) kalbinto asmens atsakymų – kaip vientiso pasakojimo – užrašymas – tai interviu-monologas;

c) laisvai perpasakotas pokalbis su kalbintu asmeniu, cituojant savo klausimus ir atsakymus, papildant pasakojimą savo įspūdžiais, praplečiant pokalbio aplinkybių aprašymu, savo nuomone – tai interviu-pasakojimas.

3. Interviu teksto redagavimas – tikrinamas turinys, raiška, rašyba ir skyryba.

VI. Interviu iliustravimas – tai nuotraukų, vaizdų ar iliustracijų parengtam tekstui parinkimas.

VII. Parengto interviu teksto derinimas su kalbintu asmeniu (pateikti perengtą tekstą, jei kas nors netinka, pataisyti).

VIII. Interviu publikavimas (spausdinto varianto pateikimas skaitytojams).

IX. Interviu publikuoto teksto padovanojimas kalbintam asmeniui.

Pvz. „Mano močiutės pasakos“

Interviu-dialogas

Močiute, kas ir kokias pasakas Tau sekdavo vaikystėje?

O, tai buvo taip seniai, kad net nepamenu... Buvau vyriausia iš vaikų, tai geriau prisimenu, kai aš jaunesnėms sesėms ir broliui sekdavau.

Tai kokias sekdavai jiems pasakas?

Pradėdavau nuo „Gaidelio ir vištytės“, o baigdavau „Auksaplaukiu ir Auksažvaigžde“.

O iš kur tas pasakas išmokai?

Pasakas apie gyvūnėlius (gaidelius, vištytes, katinėlius, ožiukus ir vilkus) tai turbūt visada mokėjau – gal man mažai močiutė sekė, o gal ir mama, nepamenu. O gražiąsias – ilgąsias – apie užburtas karalaites ir karalaičius – tai pati perskaičiau pasakų knygose ir ne kartą jas vaidinau, žaidžiau pagal jas su draugėmis – tokie buvo mūsų teatrai.

O ar mums svarbu tas pasakas mokėti – man ir mano draugams?

Į tą klausimą tai tik pati gali atsakyti, anūkėle, tiek aš Tau jų sekiau vaikystėje, ar atmeni jas?

Taip, močiute, jos buvo tokios gražios, kai kurių dabar jokiose knygose nerandu – iš kur jos?

Ai, tai mano pačios sugalvotos – žybtelėdavo kažkokia žvaigždutė Tavo akelėse, ir atsirasdavo pasaka mano galvelėje – lyg žiburėlis...

Ačiū, močiute, kaip aš be jų dabar gyvenčiau – lyg dangus be žvaigždžių būtų mano pasaulis.


Laikraštis – rašytinis periodinis (leidžiamas tam tikrais laiko tarpais) leidinys, skirtas visuomenei informuoti ir svarbiems klausimams aptarti.

Senovėje svarbi informacija būdavo perduodama ženklais (spalvotos vėliavos, laužai, sumazgyta virvutė) ir žodžiais. Anot skandinavų mitų, ant jų senovės dievo Odino pečių kasryt nutūpdavę du varnai – Muginas (įsimenantis) ir Chuginas (mąstantis) – ir pranešdavo naujienas bei patardavo, todėl šis dievas galėjęs sėkmingai valdyti pasaulį... Tarp graikų ir romėnų dievų buveinės Olimpo ir žmonių pasaulio naujienas nešiodavęs graikų Hermis (romėnų – Merkurijus), todėl jis dabar vadinamas „dangišku reporteriu“ – dabartinių žurnalistų proseneliu.

Lietuvių sakmėse ir pasakose žinių apie senovės informacines tarnybas nėra daug, nebent šarka tikrų naujienų ant uodegos atnešdavusi, o lapė – sumeluotų. Dievas senelis pats dažnai turėdavęs keliauti po žemę, kad sužinotų, kaip gyvena žmonės. Gal dėl to ir lietuviška spauda Lietuvos krašte atsirado vėlai – tik XIX amžiuje. Garsiausi pirmieji lietuviški spaudos leidiniai – tai „Aušra“ (1883–1886, redaktorius – Jonas Basanavičius) ir „Varpas“ (1889–1905, pirmasis redaktorius – Vincas Kudirka). Labai suklestėjo Lietuvos spauda atgautosios nepriklausomybės metais (po 1918 ir 1990 metų).

Laikraščio rengimo modelis (laikraščio rengimo grandys – nebūtinai visos)

Laikraščio turinio numatymas – kokiai sričiai / temai bus skiriamas laikraštis? Pvz., Astronomija, Lietuvos gamta, Lietuvos mokyklos, Lietuvos tautosaka... Laikraščio paskirties apibrėžimas – kokiems skaitytojams bus rengiami laikraščio straipsniai? Mokslininkams, moksleiviams, visiems Lietuvos piliečiams... Laikraščio darbuotojų sutelkimas: vadybininkas, redaktorius, žurnalistai, dailininkas, fotografas, korektoriai... Laikraščio pavadinimo sugalvojimas. Laikraščio skilčių suplanavimas ir atsakomybės už jas pasiskirstymas. Laikraščio numerio plano sudarymas ir darbų pasiskirstymas. Laikraščio numerio medžiagos rengimas (straipsniai, iliustracijos, nuotraukos ir kt.). Laikraščio signalinio (bandomojo) egzemplioriaus koregavimas (taisymas). Laikraščio išleidimas. Grįžtamosios informacijos apie laikraštį rinkimas (skaitytojų atsiliepimai). Grįžtamosios informacijos apie laikraštį aptarimas ir išvadų darymas.

Literatūros mokomosiomis užduotimis yra siekiama mokinius sudominti skaitomais literatūros tekstais, suprasti juos, aptarti, atlikti tyrimus, pajusti atradimų džiaugsmą, įgyti tam tikros kūrybinės ir profesinės patirties – pabūti literatūrologais, detektyvais, psichologais, žurnalistais, reklamos specialistais ir kt.

Stebėti literatūros kūrinių veikėjus ir juos aptarti – tai ir literatūros išmanymo, ir psichologo pastabumo, ir atidaus skaitytojo gebėjimų reikalaujanti veikla.

Charakteris [gr. charakter – bruožas, ypatybė] – šiuo tarptautiniu žodžiu nusakomas asmens būdas – tam tikros pastovios asmens elgesio, jo santykių su kitais žmonėmis savybės, požiūris į save, savo veiklą (pvz., darbštus – tingus, drąsus – bailus, geras – piktas, geraširdis – žiaurus, kuklus – pagyrūnas...).

Charakteristika – žmogaus (arba literatūros kūrinio veikėjo) skiriamųjų savybių, pranašumų, trūkumų nusakymas, apibūdinimas.

Literatūros kūrinio veikėjas suprantamas ir kaip atskiras vienetas, ir kaip kūrinio meninio pasaulio visumos dalis. Todėl stebėti ir charakterizuoti veikėją – labai įdomus detektyvinis užsiėmimas.

Pabandykite!

Patarimai, kaip atlikti literatūros kūrinių veikėjų stebėjimo ir charakterizavimo užduotis (nebūtina visais remtis)

1. Kūrinio pasirinkimas – kuris kūrinys jus domina, kodėl? Pagal ką jį pasirenkate?

Pagal žanrą, pagal pavadinimą, pagal skaičiusiųjų patarimus? Pagal nuojautą? Pagal veikėjus?

Kūrinio perskaitymas siekiant jį suvokti: pamatyti, įsivaizduoti, pajusti, suprasti. Kūrinio veikėjų aptarimas: kiek jų, kuo jie ypatingi? Kuris sudomino labiau, kodėl? Vieno kūrinio veikėjo pasirinkimas (patiko, nepatiko, nustebino, sujaudino, jo nesupratote...). Kūrinio skaitymas darsyk, stebint veikėją pagal pateiktą arba pačių susidarytą planą ir išsirašant citatas bei savo nuomonę apie jį (pvz., Kas jis toks? Ką veikia? Ką galvoja? Ką kalba? Ką apie jį sako kiti veikėjai? Koks jis? Ar jis pasikeičia, kodėl? Ką apie jį galvojate jūs, kodėl? Veikėjo charakteristikos rašymas, remiantis savo stebėjimo užrašais ir citatomis. Veikėjo paveikslo apibendrinimas, siejant su visu kūriniu (pvz., kuo jo paveikslas ypatingas, kuo skiriasi nuo kitų veikėjų, kas nuo jo priklauso, ką jis lemia, kodėl, kaip jo paveikslas susijęs su kūrinio tema ir pagrindine mintimi, ką jo paveikslas atkleidė jums?).

Knyga – tai vienas didžiausių žmonijos atradimų, keitęs ir keičiąs savo formas (nuo akmens, medžio, audinio, augalų lapų, kaulų, brangakmenių, metalo, odos, molio lentelių... iki popieriaus... kompiuterio ekrano... ir t. t.) ir turinį, bet gyvas tolei, kolei buvo, yra ir bus skaitytojų.

Knygų pirmtakai Lietuvoje – dideli akmenys su paslaptingais ženklais, kurių dar galima rasti įvairiose Lietuvos vietovėse. Pvz., su apskritimu ir kryžiumi – Klevėnuose (Anykščių r.), su žmogaus „pėda“ ir raidėmis – Veliuonoje (Jurbarko r.), su ženklais – Naujaežeryje (Kaišiadorių r.), su ženklais – Pavaiguvyje (Kelmės r.), Valiulio su ženklais – prie Svobiškėlio (Molėtų r.), Ramybės aukuras su ženklais – Daukonyse (Raviliškio r.), su ženklais ir skaičiais – Šešuolių miške (Ukmergės r.), su apskritimu ir kryžiumi – Kloviniuose (Utenos r.), su ženklais – Maseliškėse (Vilniaus r.), su runų ženklais – prie Bradeliškių (Vilniaus r.).

Pirmoji žinoma spausdinta lietuviška knyga – tai Martyno Mažvydo parengtas ir 1547 metais Karaliaučiuje išspausdintas katekizmas, kuris pradedamas paslaptingu užšifruotu tekstu – knygelės žodžiais skaitytojams: „Broliai seserys, imkit mane ir skaitykit, ir tatai skaitydami permanykit.“

Kaip pasirinkti knygą, kurią būtų įdomu pačiam perskaityti ir kitiems pristatyti, gali padėti draugų, mokytojų patarimai, asmeninė patirtis ar svetainėje parengtos rekomendacijos.

Patarimai, kaip pasirinkti knygą ir ją pristatyti

I. Pirmiausia reikėtų išsiaiškinti, kokio tipo knygų aptarimui turėtumėte pasirengti ir ką žinote apie tokias knygas.

Pvz.

Ar žinote,

1) kas būdinga smulkiosios tautosakos knygoms?

2) kokie kūriniai sudaro pasakojamosios tautosakos knygas?

3) kokie rašytojai yra literatūrinių pasakų, pasakų-apysakų, padavimų, sakmių autoriai?

4) kurių rašytojų ir kurios knygos yra laikomos humoristinėmis / komiškomis / linksmomis?

5) kuriuose užsienio ir lietuvių rašytojų grožiniuose kūriniuose yra vaizduojami ir istoriniai įvykiai?

6) ar mėgstate nuotykių knygas, kokias esate skaitę, kas jose vyko nepaprasta?

7) kurių lietuvių poetų eilėraščiai jums patinka, ar esate skaitę jų poezijos knygų?

8) ar esate skaitę / vartę knygų, kuriose – dramos kūriniai, skirti vaidinti teatre, kuo įdomios šios knygos?

9) kokius tekstus esate skaitę apie sportą, kuo šie tekstai ypatingi?

10) kurias ir kurių rašytojų knygas apie savo bendraamžių gyvenimą esate skaitę, ką prisimenate?

Prisiminę tai, ką žinote apie šias knygas, pabandykite apibendrinti savo patirtį: kas būdinga šioms knygoms (forma ir turinys) – kuo jos panašios, kas skiriasi, kodėl.

II. Paskui vertėtų išsiaiškinti savo nuomonę apie pasirinkto tipo knygas (teigiama, neigiama, jokia, kodėl?) ir, nustačius nepalankų santykį, pabandyti save sudominti susipažinimo su šio tipo knygomis užduotimi, ieškant argumentų, kodėl tai galėtų (turėtų) būti įdomu, vertinga...

Pvz., galima būtų pažaisti Jėgos lauko žaidimą, brėžiant dviejų skilčių lentelę ir surašant tokių knygų skaitymo - ir +. Jei vienai (-am) nuobodu, galima būtų pasikviesti kitą žmogų padėti...

III. Kaip išsirinkti vieną knygą iš tam tikro tipo knygų gausybės?

1. Išklausyti mokytojo patarimų, kurias knygas jis rekomenduoja ir kur jų galima pasiskolinti.

2. Pasitarti su savo šeimos nariais ir susirasti jų rekomenduojamą knygą savo namų bibliotekoje – tai pats paprasčiausias kelias, dovanojantis gražių pokalbio apie knygas akimirkų.

3. Pasiteirauti tokio tipo knygų draugų, pažįstamų bibliotekose – tai būtų miela bendravimo ir bendradarbiavimo patirtis (pasiskolintą knygą palydės ir įdomūs komentarai...).

4. Apsilankyti mokyklos bibliotekoje ir susirasti reikiamų knygų skyrių bei gyvai naršyti po knygų lentyną ieškant to, kas patrauks akį, protą, širdį... Arba pasitarti su mokyklos bibliotekininke.

5. Internetiniame knygų kataloge, įvedus jus dominantį raktinį žodį (pavyzdžiui, jūsų krašto pavadinimą ir žodį tautosaka arba pasakos), galite surasti jums dar negirdėtų ir nematytų knygų... Jeigu ieškosite adresu www.libis.lt, tai sužinosite, kuriose Lietuvos bibliotekose jus dominanti knyga yra, ir galėsite iš jums artimiausios bibliotekos ją pasiskolinti.

6. Pasidomėti šio tipo rekomenduojamų knygų sąrašais lituanistinės svetainės bibliotekos 4 skyriuje Literatūros skaitytojo atmintinėir teirautis pasirinktos knygos bibliotekose.

IV. Susiradus pasirinktą knygą, reikėtų pasirengti jos skaitymui – tai knygos pirminė peržvalga. Kad būtų įdomiau ją skaityti, galima pastudijuoti jos pavadinimą, turinį, įvadą ir sugalvoti pirminę hipotezę – t.y. spėjimą, kuo ta knyga gali būti įdomi jums.

V. Knygos skaitymas. Skaitant galima rašyti knygos skaitymo dienoraštį, jame išsirašant jus sudominusias citatas (gražius poetiškus, linksmus žaismingus ar kt. posakius ) ir savas pastabas, mintis, teksto pratęsimus.

VI. Knygos aprašymas – pagal mokytojo pateiktą arba pačių pasirinktą formą aprašykite knygą.

VII. Knygos pristatymas – pagal pasirinktą pristatymo formą, klasės draugų pageidavimus, savo planą pasirenkite pristatyti knygą taip, kad ji sudomintų ir jūsų klasės draugus.

Pvz., galite žaisti vaidybinius žaidimus „Kelionės vadovai po lietuvių pasakų šalį“, „Dėmesio – poezijos knygų reklama!“, „Nuotykių knygų mugėje“, „Atpažink knygą – bendraamžį draugą!“ ar pan.

VIII. Knygų pristatymo aptarimas: ko tikėjotės, ko ne, kas nustebino, kas pradžiugino?


Lietuvių kalbos rašyba grindžiama trimis pagrindiniais principais, kuriuos reikėtų suprasti ir mokytis taikyti praktiškai, norint sėkmingai mokytis taisyklingai rašyti.

I. Fonetinis [gr. phonema – garsas] rašybos principas – rašoma taip, kaip tariama: rašoma raidė atitinka taisyklingai ištartą ir išgirstą garsą. Pvz.: Aušta diena.

Netaisyklingai tariant ar neskiriant tam tikrų garsų (pvz., ilgųjų ir trumpųjų balsių), iškyla rašymo sunkumų: tariami ar išgirstami garsai neatitinka taisyklingos rašybos raidžių. Pvz.: Kyla, ritasi saulė.

Reikėtų mokytis taisyklingai tarti lietuvių kalbos garsus arba įsiminti tam tikrų žodžių raidžių rašybą, o kai kuriais atvejais galima pritaikyti tinkamas taisykles (pvz., mišriųjų dvigarsių rašybos). Pvz.: Krinta rasa, ulba paukščiai.

II. Morfologinis [gr. morphe – forma, pavidalas, gr. logos – žodis, mokslas] rašybos principas – rašoma vieningai visuose giminiškuose žodžiuose, jų formose (pvz., veiksmažodžio laikų)ar žodžių dalyse (pvz., priešdėliuose), net kai rašytina raidė nesutampa su tariamu ar girdimu garsu (remiamasi aiškios tarties atvejais). Pvz.: Augalai aug[k]dami užaug[k]s.

Remiantis tik savo tartimi ar girdėjimu (fonetika), rašoma tokia raidė, koks girdimas garsas, o tai ne visada atitinka sutartas lietuvių kalbos morfologinės rašybos normas, kurios pagrįstos giminiškų žodžių, jų formų ar žodžio dalių vieningos rašybos laikymusi.

Pvz.: Užeinu už[š] už[š]tvankos.

Rašant reikėtų atsižvelgti į tikėtinas tarties ir rašybos neatitikimo kliūtis ir neaiškaus žodžio rašybą tikrinti giminiškais žodžiais, jų formomis ar žodžių dalimis, kurių rašyba nekelia abejonių. Pagelbėti gali lietuvių kalbos morfologijos išmanymas ir morfologinių rašybos taisyklių (pvz., priebalsių supanašėjimo, susiliejimo) mokėjimas taikyti praktiškai.

Pvz.: Brendu per perr[r]egimą rūką ir regiu, kaip švyti skais[š]čiai skaisti rasa.

III. Tradicinis [lot. traditio – perdavimas] rašybos principasrašoma taip, kaip tradiciškai susitarta ir įprasta dėl įvairių lietuvių kalbos istorijos ir praktikos priežasčių, rašybą siejant su įsiminimu ir tradicinės rašybos taisyklėmis.

Pvz.: Gęsta ugnis po aukštu ąžuolu.

Remiantis tik savo tartimi ar girdėjimu (fonetika), rašoma tokia raidė, koks girdimas garsas, o tai ne visada atitinka sutartas lietuvių kalbos tradicinės rašybos normas, kurios pagrįstos tradiciniais susitarimais. Pvz.: Prie Jiesios upės jie ieškojo ievų.

Rašant reikėtų prisiminti tam tikrų lietuvių kalbos žodžių rašybą (pvz., ąsa, žąsis) arba tradicinės rašybos taisykles (pvz., vardažodžių vienaskaitos galininko galūnių rašybą). Pagelbėti gali tokių žodžių rašybos ir taisyklių išmokimas bei taikymo praktika.

Pvz.: Drąsus savo žinę pažįsta.

Šiais principais (vienu iš jų arba kelių deriniais) yra pagrįstos pagrindinės lietuvių kalbos rašybos taisyklės.


Iš ko statomi kalbos rūmai?

Mažiausi kalbos vienetai – garsai. Juos pirmiausia ištaria gimęs kūdikis, o moksliškai kalbos garsus tiria fonetikos [gr. phone – garsas] mokslas.

Iš garsų sudaryti skiemenys ir žodžiai. Jų sudėliojimas – tai antrasis vaiko kalbėjimo etapas. Morfologija [gr. morphe – forma, gr. logos – žodis, sąvoka, mokslas] nagrinėja žodžių sandarą, žodžių darybą ir pagal bendrus požymius išskirtas žodžių grupes – kalbos dalis. Leksikologija [gr. lexis – žodis, posakis, gr. logos – žodis, sąvoka, mokslas] tai mokslas, tyrinėjantis kalbos žodžius kilmės, raidos, reikšmių, vartojimo, stilistikos požiūriais.

Žodžiai jungiasi į junginius ir sakinius. Kalbėjimas žodžių junginiais ir sakiniais – jau trečiasis kalbos mokymosi etapas. O sintaksės [gr. syntaxis – susidarymas, sandara] mokslas išsamiai analizuoja žodžių junginių ir sakinių sandarą bei rūšis.

Lietuvių kalbos mokslų studijos sudaro sąlygas kiekvienam žmogui pagilinti savo individualų kalbos pažinimą aiškinantis kalbos fonetiką (garsyną), morfologiją (žodžių formas – žodžio ir kalbos dalis), leksiką (žodžių reikšmes – žodyną) ir sintaksę (žodžių junginius ir sakinius).

Tekstas [lot. textum – sujungimas] – tai rašytinės, vaizdinės arba sakytinės žodinės formos ir rišlaus turinio kūrinys arba jo ištrauka.


Lietuvių kalbos trumpieji ir ilgieji balsiai i, u, y, ū rašomi atsižvelgiant į jų tartį – t. y. remiantis fonetiniu rašybos principu.

Pvz.: Būti buvo ir pražuvo. Dilo, dyla ir iškyla.

Bet jei tariant balsius jie trumpinami ar ilginami (tarties netikslumai, klaidos), į pagalbą galima pasitelkti tradicinį ir morfologinį principus.

Pagalba

1. Lietuvių kalbos mišrieji dvigarsiai il, im, in, ir, ul, um, un, ur rašomi vienodai, net jei tariant ar klausant jie girdimi ilgi. Pvz.: Vilką minim – vilkas čia. Kur trumpa, ten trūksta.

Reikėtų įsidėmėti antrinės kilmės dvigarsių rašybą. Jie susidarė jungiantis dviem žodžiams, randantis tam tikroms žodžio dalims (pvz., priesagoms) ar sutrumpėjant žodžiams.

Pvz., sudurtiniai žodžiai: septynmylis, septynmetis, žvyrduobė, dūmtraukis, perkūnsargis, sūrmaišis, bet viduržemis, pipirmedis.

Aukštyn (prieveiksmio priesaga)nenukrisi, žemyn (prieveiksmio priesaga) nepakilsi.

Ne visada taip yr (iš žodžio yra), kaip atrodo.

2. Fonetinei priešdėlių (pvz., api- ir apy-), priesagų (pvz., -im- ir -ym-), galūnių (pvz., -is ir -ys, -us ir -ūs, -yje ir -y) rašybai mokytis gali padėti morfologijos dėsningumų pritaikymas (pvz., darybos, kaitybos).

Pvz.: Api-bėk (veiksmažodis) apy-lanką (daiktavardis).

Svarbu ir klaus-ym-as (daiktavardis padarytas iš veiksmažodžio klaus-y-ti), ir klaus­-im-as (daiktavardis padarytas iš veiksmažodžio klaus-ti).

Med-is, paup-ys, sūn-us – sūn-ūs, med-yje, paup-y...

3. Veiksmažodžių būsimojo laiko trečiojo asmens fonetinei rašybai gali padėti morfologijos dėsningumų pritaikymas ir tam tikrų tradicinių susitarimų įsiminimas.

Dviskiemenių veiksmažodžių bendraties ilgosios balsės y ir ū prieš -ti būsimojo laiko III asmenyje sutrumpėja (gyti – gis, būti – bus), o turinčios prieš -ti priebalsių – išlieka ilgos (pūsti – pūs, vysti – vys, lūžti –l ūš, pykti – pyks). Išimtys: siūti – siūs, vyti – vys. Pvz.: Lyti lis ir sulis. Siusti sius, bet nepasius. Siūti siūs ir pasiūs.

Daugiaskiemeniai (turintys daugiau negu 2 skiemenis) veiksmažodžiai būs. l. III a. išsaugo bendraties priesagą -y- (matyti – matys, rašyti – rašys).Pvz.: Balti debesys žemės neatvilgys.


Nosinės raidės – tai lietuvių kalbos ortografijos [gr. orthos – tiesus, taisyklingas; gr. grapho – rašau; ortografija – visų pripažinta kurios nors kalbos rašymo sistema] tradicija, sauganti lietuvių kalbos senovės paveldą.

Šią lietuvių kalbos nosinių balsių rašymo tradiciją padeda suprasti ir pritaikyti praktiškai morfologijos išmanymas.

Nosinės balsės priešdėliuose

Nosinės balsės tradiciškai rašomos dviejuose lietuvių kalbos priešdėliuose į- ir są- .Pvz., į-lanka, į-vadas, į-kalnė, į-protis, į-eiti, į-šokti; są-junga, są-monė, są-žinė, są-lyga, są-veika...

Priešdėliai be nosinių balsių

Reikėtų priešdėlių į- ir są- nepainioti su priešdėliais in-, im-, san-, sam-. Pvz., in-takas, in-dėlis, im-pilas, san-taka, san-taika, san-grąža (liet. žodžiai); in-tonacija, im-portas, in-fekcija, im-pulsas (tarpt. žodžiai).

Pavojingi žodžiai

1. Reikėtų įsidėmėti kai kurių žodžių be priešdėlių ir be nosinių raidžių rašybą. Pvz., ižas, yda, yla, ypač, ypatybė, yra, samana, savitas (liet. žodžiai); idealas, idėja, idiotas, iliuzija, ironija, iždas (tarpt. žodžiai).

2. Reikėtų įsidėmėti kai kurių žodžių be priešdėlių, bet su nosinėmis raidėmis rašybą. Pvz., įsas (trumpas), įsčios, įsnauja (taukinė).