Poezija [gr. poiēsis – kūryba, kūrinys] – tai eiliuota kalba parašyti literatūros kūriniai.
Tai vienas iš pagrindinių (greta prozos) kalbos organizavimo būdų, kuriam būdinga ritminė eilučių struktūra.
Antikiniais laikais visoms literatūros rūšims – ir epui (pasakojimai), ir lyrikai (jausmų raiška), ir dramai (veikėjų ir idėjų kovos, veiksmų sandūros) buvo privaloma eiliuota kalba. Taigi poezijos terminas jungia visais laikais parašytus ir šiais laikais rašomus eiliuotus tekstus: pvz., epines poemas, poetines dramas, eilėraščius, pasakėčias, poemas-pasakas ir kt.
Lietuvių (kaip ir kitų tautų) poezijos ištakos – liaudies dainos, nuo seniausių laikų muzikine-poetine forma raminusios kūdikius, džiuginusios paaugusius vaikus, garbinusios dievus ir deives, atskleidusios jaunų žmonių jausmus, išsakiusios šeimyninio ir visuomeninio gyvenimo rūpesčius, padėjusios dirbti darbus, lydėjusios karius į karą ar artimuosius tolimas šalis ir laukusios jų sugrįžtant, apraudusios išėjusius Anapilin, sutelkdavusios kaimo bendruomenes per kalendorines šventes.
Lietuvių dainuojamoji tautosaka – tai dainos (kalendorinių papročių, jaunimo, darbo, šeimyninių švenčių, karo, pasipriešinimo ir kt.), raudos (atsisveikinimo su artimaisiais giesmės), religinės giesmės (krikščioniškosios tradicijos tąsa). Šiaurės Lietuvoje buvo išsaugotos ypač senovinės muzikinės ir poetinės formos sutartinės – daugiabalsio dainavimo stiliaus šeimos, bendruomenės, kalendorinių apeigų giesmės, išsiskiriančios paslaptingais priedainiais (pvz., duno, dauno, čiūto, lioj, lado, laduto, tuto, lingo) ir augalų motyvų gausa (pvz., dobilo, dagilio, šalavijo, ratilėlio, rūtos). O sutartinė „Ko tujei, kunigėli, sudaičio...“ (spėjama, skirta Kauno pilies gynimui 1362 m. apdainuoti) – įspūdingas istorinės-karinės dainos pavyzdys.Literatūrologas D. Sauka šį lietuvių tautosakos paveldą apibūdino taip: „ Sutartinės – retenybė, išaugusi iš archajinio pirmavaizdžio.“
Lietuvių rašytinės
poezijos pradžia laikoma M. Mažvydo eiliuota prakalba „Knygelės pačios bylo lietuvininkump ir žemaičiump“ (knygelės pačios kreipiasi į lietuvius ir žemaičius), išspausdinta 1547 m. pirmoje lietuviškoje knygoje „Katekizmo prasti žodžiai, mokslas skaitymo, rašto ir giesmės dėl krikščionybės bei dėl bernelių jaunų išguldytos...“. Šis tekstas – tai tarsi pirmas lietuvių eilėraštis, būsimos lietuvių poezijos idėjų versmė: jausmingumas ir nuoširdumas (kreipiamasi į skaitytojus kaip į „brolius ir seseris“), pamokymai (mokoma krikščioniškojo tikėjimo tiesų – „visa širdžia tur tą Dievo žodį mylėti“), istorinė ir mitologinė atmintis („Kaukus, Žemėpačius ir Laukosargus pameskit, visas velniuvas, deives apleiskit“), meniškumas (personifikacija „imkit mane ir skaitykit“ – į skaitytojus kreipiasi pati knyga) ir kt.
Lietuvių poezijos istorijos viršukalnės – tai K. Donelaičio (XVIII a.), S. Stanevičiaus, D. Poškos, A. Strazdo, A. Baranausko, A. Vienažindčio, P. Vaičaičio, V. Kudirkos (XIX a.), Maironio,V. Mykolaičio-Putino, B. Sruogos, K. Binkio (XIX-XX a.), K. Borutos, S. Nėries, A. Miškinio, J. Aisčio, F. Kiršos, J. Tysliavos, H. Radausko, A. Žukausko V. Mačernio, H. Nagio, P. Širvio, J. Degutytės, A. Mackaus, V. Daunio (XX a.), B. Brazdžionio, K. Bradūno J. Marcinkevičiaus, A. Maldonio, A. Baltakio, J. Vaičiūnaitės, M. Martinaičio, S. Gedos, N. Miliauskaitės, V. Kukulo, A. Nykos-Niliūno, Liūnės Sutemos, V. Bložės, L. Gutausko, T. Venclovos, D. Kajoko, A A. Jonyno, A. Marčėno, S. Parulskio ir kt. (XX-XXI a.) kūryba.
Lietuvių vaikų poezijos ištakos –
tautosaka, skirta vaikams (pvz., lopšinės, mįslės, minklės) ir pačių vaikų sukurta (pvz., žaidimų, ganymo ir humoristinės dainelės, skaičiuotės, greitakalbės). Šias tautosakines tradicijas tęsė ir tęsia lietuvių poetai. Pirmasis eilėraštis „Kalėdaitis“ dėl mažų vaikelių“, skirtas specialiai vaikams, buvo išspausdintas 1763 metais elementoriuje. Pasakėčias XVIII –XIX a. rašė K. Donelaitis, S. Stanevičius, V. Kudirka. Pirmuoju lietuvių vaikų poetu galima būtų laikyti K. Aleknavičių, 1861 m. išleidusį pasakų, apsakymų ir eilėraščių rinkinį vaikams, o XX a. pirmojoje pusėje jaunajam skaitytojui poeziją skyrė žymūs lietuvių poetai K. Binkis, B. Sruoga, S.Nėris, B. Brazdžionis (Vytė Nemunėlis), o XX a. antrojoje pusėje – A. Matutis, K. Kubilinskas, M. Vainilaitis, P. Širvys, J. Marcinkevičius, J. Degutytė. J. Vaičiūnaitė, S. Geda, V. Kukulas ir kt. Žaismingą poeziją vaikams kuria šiuolaikiniai poetai L. Gutauskas, M. Martinaitis, R. Skučaitė, V. Palčinskaitė, R. Girkontaitė, J. Erlickas, L. Degėsys, S. Poškus, P. Žemgulytė, A. Marčėnas, R. Šerelytė ir kt.
Eilėraštis - nedidelis eiliuotas kūrinys apie žmogaus vidinį arba regimą, jaučiamą, apmąstomą išorinį pasaulį.
Pvz. L. Gutauskas
Kielė
Sugavau sode kielelę,
Geltongalvę kaip saulelė.
Skriski, kiele, į erškėtį –
Metas saulei patekėti.
Pasakėčia - tai trumpas pamokomasis eiliuotas arba prozos kūrinys, dažnai užbaigiamas trumpa išvada – moralu, kuris paaiškina pagrindinę pamokomąją pasakėčios mintį. Pirmosios pasakėčios užrašytos arba sukurtos, sekant liaudies tradicijomis, VI a. pr. Kr. graikų išminčiaus Ezopo. Lietuvių literatūroje pirmąsias pasakėčias.sekdamas Ezopu, kūrė K. Donelaitis (pvz., Ąžuols gyrpelnys“), vėliau – S. Stanevičius (pvz., „Arklys ir meška“)..
Poema – tai didelės apimties eiliuotas pasakojimas arba lyrinis kūrinys. Lietuvių pirmoji epinė poema – K. Donelaičio „Metai“ (XVIII a.).
Poema-pasaka - tai eiliuotas pasakojimas, tęsiantis liaudies pasakų tradicijas arba jas praplečiantis originaliais fantastiniais vaizdiniais. Lietuvių poemas – pasakas kūrė S. Nėris (pvz., „Našlaitė“, „Eglė žalčių karalienė“), M. Vainilaitis (pvz., „Bruknelė“, „Kaulo bobos apžavai“, „Akivaro tiltas“) ir kt.
Lietuvių dainuojamoji poezija - tai klasikinės ir šiuolaikinės lietuvių poezijos kūrinių dainavimas pritariant gitara, fortepijonu, fleita, akordeonu ar kitais muzikos instrumentais. Šio poetinio-muzikinio žanro ištakos – ir senovės bardų (keltų poetų ir muzikantų), ir lietuvių literatūrinių dainų (liaudies dainomis yra tapę aukštaičių poetų A. Strazdo, A. Vienažindžio, P. Širvio eilės), Lietuvos pokario romansų (partizanų, tremtinių dainos) tradicijos.
Dainuojamosios poezijos atgimimo bangos pradininku XX a. II pusėje yra laikomas Vytautas Kernagis, pritardamas gitara, pradėjęs dainuoti lietuvių poetų (pvz., A. Vienažindžio, V. Mykolaičio-Putino, D. Saukaitytės, M. Martinaičio, S. Gedos) ir savo sukurtą poeziją (pvz., „Išeinu“, „Tai aš“). Nuo XX a. aštuntojo dešimtmečio, pritardami gitara, lietuvių poetų eiles dainavo A..Kukaitis, V. Stakėnas, V. Babravičius, V. Petkevičius, K. Smoriginas, O. Ditkovskis, S. Bareikis, A. Kulikauskas. Nauja poetų bardų karta – G. Storpirštis, A. Giniotis, A. Kaniava, S. Mykolaitis ir kt. XXI a. dainuojamosios poezijos tradicijoms naujai atataria D.Razauskas, I. Narkutė, E. Sirvydytė, K. Gudmontaitė ir M. Zemleckas (jų „Kamanių šilelyje“ poezija vėjavaikiškai praturtinama varpelių, pjūklų ir kitokių instrumentų muzika) ir daug kitų jaunųjų bardų – apsidairykite aplink – gal tai jie, o gal tiesiog „tai – aš“?. Nemažai medaus į lietuvių dainuojamosios poezijos avilį yra sunešę Vilniaus Jaunimo, Šiaulių dramos, Keistuolių teatro aktoriai bei Neringos „Tele bim bam“ komanda. Pasiskaityti apie lietuvių dainuojamąją poeziją ir pasimokyti gražių dainų galima iš „Bardų knygos“, A. Kulikausko dainų rinktinės „Pašėlęs vėjas“ ir pasiklausyti jų dainų internetinėse svetainėse.
Atidžiai įsiklausyti į poeziją kviečia interaktyvios lituanistinės svetainės tema „Poezijos skliautai“.